Niekas negalėjo manimi pasirūpinti taip, kaip mano motina, ir aš net nesvarsčiau, kad mano uošvė galėtų atlikti šį vaidmenį. Ji elgėsi su manimi šaltai, ir aš su ja elgiausi taip pat. Matydavomės retai, daugiau per šventes, pavyzdžiui, Naujųjų metų išvakarėse, bet stengiausi vengti jos gimtadienių. Visada būna milijonas svečių, daugiausia močiutės, kiekviena turi savo dusinamai saldžius kvepalus, ir kiekviena giriasi arba savo sūnumi, arba žentu, o mano uošvė diplomatiškai tyli.
Atsisakiau eiti ir į jos šešiasdešimtojo gimtadienio vakarėlį. Melavau žmonai, kad blogai jaučiuosi ir turiu daug darbo, todėl liksiu namie. Ji šiek tiek įsižeidė, kad dovaną įteiksiu vienas, bet svarbiausia, ko gero, kad ir aš į ją investavau.
Visą savaitgalį praleidau be žmonos, žiūrėdamas nuotraukas jos socialiniuose tinkluose, o iš ten ėjau į sūnėnų, kurie smagiai leido laiką močiutės gimtadienyje, socialinius tinklus. Pati mano uošvė irgi švytėjo. Vaizdo įraše užfiksuota mūsų dovanotų gražių paauksuotų auskarų akimirka, ir moteris buvo ekstazėje. Vaizdo įraše ji šaukė savo dukrai, kad pasisveikintų su manimi. Padėjo tik tai, kad padėjau telefoną į šalį ir iš tiesų ėmiausi susikaupusių darbų.
Vakare žmona iš šventės grįžo pailsėjusi ir laiminga. Ji man papasakojo, kiek daug buvo svečių, kaip jie kartu dainavo “Su gimtadieniu” ir valgė skanų tortą. Pasakiau, kad man nė kiek neįdomu, bet man patiko klausytis apie šventę. Labiausiai mane nuliūdino ir privertė jaustis kaltu žinutė iš uošvės, kurią žmona gavo po valandos, kai visi pagaliau išsiskirstė. Joje buvo parašyta: “Kaip sūnelis? Ar jam jau geriau? Labai gaila, kad jo šiemet nebuvo. Atvažiuok kartu bent po poros dienų, kad galėčiau duoti jam ko nors pavalgyti. Arba atvažiuosiu aplankyti ir atnešiu aviečių uogienės jo gerklei. Tegul jis neserga!”
Galbūt į savo santykius su uošve žiūrėjau su išankstiniu nusistatymu, bet iš tikrųjų ji rūpinosi manimi kaip antra mama…
