Nusprendžiau atostogas praleisti sostinėje, išsinuomojau viešbučio kambarį, susiplanavau, kur važiuosiu. Jau pirmąją atostogų savaitę susipažinau su Adamu, kuris atvyko čia pasitikrinti vietos ligoninėje. Man buvo smalsu, kaip jis čia pateko ir kas jam nutiko. Pokalbis prasidėjo ne iš karto…
– Mane čia atsiuntė mano paties vaikai, – sunkiai atsiduso Adamas.
Mano sūnus yra gana sėkmingas vyras. Nuo aštuoniolikos metų jis sugebėjo padaryti karjerą, uždirba daug pinigų. Jis padarė tokį augimą versle, kuris jam taip pat teikia malonumą. Jis labai užsispyręs ir tikslo siekiantis žmogus. Šios savybės padėjo jam pasiekti tai, ko norėjo. Tik yra vienas “bet”, jis nėra vedęs, o tai jo tėvui atrodo keista. Toks geras vaikinas eina veltui.
– Sūnus atrodo laimingas, kad turi tokį darbą, tačiau akivaizdu, kad jam trūksta šeimyninio gyvenimo, – tęsė savo istoriją Adomas – Nors sūnus bandė susitikinėti su įvairiomis merginomis, kai kurios atitiko jo standartus, tačiau dėl kažkokių priežasčių su kiekviena iš jų jis neužmezgė santykių ilgiau nei mėnesį.
Jo dukra Viktorija užsiima labdaringa veikla, jos nuolat nebūna namuose, ji dažnai vėlai užsibūna savo vadinamajame biure. Ji daug prisiima sau, todėl greitai pavargsta. Tėvas liepė jai liautis, bet dukra negali atsikratyti savo gerumo, ji nori padėti daugeliui žmonių.
– Paskutinį kartą su savo vaikais kalbėjausi prieš mėnesį ir buvo sunku. Galbūt jiems nusibodo tėvas ir jie nusprendė juo atsikratyti. Vis dėlto turiu sveikatos komplikacijų, – sako Adamas.
Pagyvenusio vyro vaikystė nebuvo pati geriausia. Tėvai jį paliko, kai jam buvo ketveri metai. Jo auklėjimu rūpinosi tėvo pusbrolis Aleksas. Kadangi Adamas tada dar buvo mažas vaikas, su kiekvienais metais jis ėmė pamiršti savo tėvus, jam išties vietiniai žmonės buvo dėdė ir jo žmona. Jie stengėsi suteikti jam tai, ko jam labiausiai reikėjo. Beje, motina ir tėvas kažkodėl vis dar lankydavo sūnų, nei priversdavo vargšą vaiką juos prisiminti ir po to verkti.
Vis dėlto Adomui pavyko išgyventi šią gyvenimo akimirką ir gyventi toliau. Aleksas ir jo žmona padėjo jam mokytis, vėliau padėjo įstoti į geidžiamą universitetą už dyką. Jis buvo puikus mokinys, geriausias klasėje ir studentų grupėje. Tada jis sutiko Moniką, kuri jam pagimdė du vaikus. Taip jis pasinėrė į šeimyninį gyvenimą, pamiršęs apie savo dėdę. Tačiau po kurio laiko Aleksas atvyko į Adomo namus su dideliu krepšiu. Dėl to jis šiek tiek įsitempė.
– Ar ilgai pasiliksi pas mus?
– Maždaug visam laikui. Tu juk žinai, kad mano žmona išvyko…
– Įdomi priežastis čia pasilikti, bet tu turi savo namus, – švelniai pradėjo kalbėti Adomas, – neprieštarauju, kad atvažiuotum aplankyti, bet aš turiu savą šeimą tarsi…
– O taip! – įžeidžiamai atsakė dėdė, – Tegul tavo vaikai tau atsako taip, kaip tu man. Nedėkingas.
Adomas netikėjo tokiais norais, bet kai pamažu jo vaikai ėmė nuo jo tolti, jis iškart suprato, kad kažkas negerai. Taip, jie neprieštaravo jam padėti, bet ne iš karto ir ne visada. Buvo tokie užsiėmę, kad visiškai pamiršo apie tėvą…
