Esu vedęs šiek tiek daugiau nei devynerius metus. Iš pradžių tai buvo geri santykiai, kuriuose jaučiausi laimingas ir reikalingas. Su žmona daug laiko praleisdavau pasimatymuose ir po darbo visada skubėdavau namo. Galbūt mano jausmai būtų išlikę tokie pat stiprūs, jei nebūčiau radęs žmonos lovoje su nepažįstamuoju. Matyt, ji jau seniai manęs nemylėjo, todėl nusprendė tai padaryti… Tą vakarą mes smarkiai susipykome, ir aš išvariau ją iš namų. Padariau visišką klaidą, nes dėl tokio mano elgesio žmona buvo sutrikus ir supykusi, nesusitvarkė su vairavimu žiemos kelyje ir pateko į avariją. Jos rankos buvo smarkiai sužalotos – lūžo keli pirštai ir kairė ranka, o kojos – gydytojai sakė, kad dėl daugybinių lūžių buvo tikimybė, jog ji niekada nebegalės vaikščioti.
Negalėjau jos taip palikti, o jos sužeidimai tarsi suartino mus, reabilitavo mūsų santykius. Tada nežinojau, kad tai buvo laikinas poveikis ir kad didelis sielvartas priverčia pamiršti mažylę. Taigi rūpinausi žmona, visaip stengiausi ją pastatyti ant kojų, kad ji vėl galėtų gyventi kaip visi, grįžti į darbą ir kasdienybę, bet ji nenorėjo. Sakė, kad jai per sunku, ji negali to padaryti. Maniau, kad taip yra todėl, kad ji serga depresija ir yra nusivylusi gyvenimu, o paskui pradėjau pastebėti, kad ji tyčia daro daug bjaurių dalykų. Tyčia apverčia maistą ant lovos ir kilimų, tyčia eina po savimi, tyčia dejuoja, kaip jai skauda, kai aš planuoju kur nors eiti. Tai ji mane apgaudinėjo, o ne aš ją, tad kodėl jaučiuosi taip, lyg keršyčiau?
Daugiau nebesusitikinėju su draugais, visi mano darbai yra namuose, o su žmona jau daugiau nei metus esu užsidaręs tarp keturių sienų. Ji nesiruošia keltis, nededa jokių pastangų, matyt, yra nusprendusi, kad visą likusį gyvenimą bus paguldyta. O aš taip nenoriu. Kaip ir anksčiau, ketinu skirtis, bet kaip į tai reaguos artimieji ir draugai? Ji bus balta ir pūkuota, nelaiminga moteris, o aš – kvailys, nes atsisakiau ja rūpintis. Ir niekam nerūpės, kad ji mane apgaudinėjo prieš nelaimingą atsitikimą…
