Jo šeima ragino Viljamą pasipiršti savo mokyklos laikų mylimajai Viktorijai. Jie buvo kartu nuo dešimtos klasės, studijavo universitete, atėjo laikas kurti šeimą. Pats Viljamas jau seniai to norėjo, bet Viktorija, regis, vengė šios temos.
– Žinoma, ji nenori apie tai kalbėti, ji laukia, kol tu jai padarysi pasiūlymą! – Tėtis jai sakydavo.
Kad galėtų nusipirkti gražų ir brangų žiedą, senelė atidavė dalį šeimos papuošalų į lombardą. Viljamas pasirinko gražią datą – Naujųjų metų išvakarės – ir nusprendė pasipiršti draugų akivaizdoje, kad ji niekada nepamirštų tos dienos.
Tą dieną jis buvo labai susinervinęs, tai pastebėjo visi, taip pat ir Viktorija. Visą naktį ji atidžiai jį stebėjo, laukdama, kada jis pagaus, bet negalėjo jo sustabdyti, kol jis atsiklaupė prieš ją ant vieno kelio ir ištraukė dėžutę su žiedu. Ji taip pat nebuvo tokioje padėtyje, kad galėtų pasakyti “taip”. Bendrų draugų akivaizdoje ji atsisakė Viljamo, primindama jam, kad jie dar jauni, nereikia skubėti. Jau privačiai ji sakė, kad jis ją sugėdino prieš draugus ir privertė atrodyti blogai. Tai buvo paskutinis lašas. Viljamas ir Viktorija išsiskyrė.
Praėjo daug metų, kol jie vėl susitiko. Viljamas tuo metu jau buvo vedęs, laimingai gyveno ir augino du vaikus, o Viktorijos gyvenimas nesusiklostė. Jai nesisekė darbe, o tada ji ištekėjo už pirmo sutikto vyro, kuris ją smarkiai mušė. Ši santuoka privedė ją prie ankstyvo insulto, o turėdama negalią ji retkarčiais patekdavo į kai kurias labdaros programas. Būtent ten ji vėl sutiko Viljamą – jis buvo vieno renginio organizatorius, dirbo su savanoriais, Viktoriją atpažino ne iš karto. Ji kalbėjo labai blogai, lėtai, skardžiai, jam prireikė daug laiko, kad suprastų, ką ji pasakoja apie savo gyvenimą, bet jis galėjo tik užjausti ir palaikyti žodžiais. Kadaise jiedu buvo labai artimi, bet laikas ištrynė tų laikų prisiminimus, o vietoj jų Viljamas turėjo prisiminimus apie santuoką su mylima mergina, vaikų gimimą ir sėkmę darbe. Ir ji tikrai negalėjo pamiršti tos dienos, kai padarė didžiausią savo gyvenimo klaidą ir atstūmė Viljamą.
Anksčiau jam būtų skaudėję širdį dėl Viktorijos, bet dabar jis elgėsi su ja taip pat, kaip ir su kitais neįgaliaisiais, su kuriais dirbo.
