Robertas dažnai jautė, kad į šeimą investuoja tik jis vienas, o žmonos finansinė grąža yra per maža. Ji turėjo sūnų iš pirmosios santuokos, kurį augino kartu, be to, praėjus trejiems metams po santuokos jiems gimė mergaitė. Bet kokie vaikai reikalauja išlaidų, tačiau net ir žmonai labai greitai išėjus motinystės atostogų ir pradėjus dirbti, vyras nematė jos pinigų. Ji lepino vaikus ir save, bet jis mokėjo komunalinius mokesčius; jei jie važiuodavo atostogauti, jis mokėdavo ir už nakvynę, ekskursijas bei maistą, o žmona išlaidavo tik sau ir retkarčiais ką nors nupirkdavo vaikams, jei nepavykdavo jos mėgstamas “paprašyti, kad tai padarytų tėtis”.
Anksčiau apie tai daug negalvojęs, Robertas nustebo, kai paaiškėjo, kad visi jo draugai ir kolegos savo šeimose to neleidžia. Kadangi jie abu dirba, o vaikai daugiau ar mažiau savarankiški, lanko darželį ir mokyklą, vienam iš tėvų nereikia visą laiką būti namuose, tai biudžetas turėtų būti bendras.
Robertas pasiūlė žmonai pabandyti, bet ji iš karto atmetė šią idėją. Jai patiko mokėti tik už save, taip pat taupyti pinigus kokiems nors kvailiems pirkiniams, o tada Robertas pasakė, kad jis irgi už nieką nemokės ir nepirks papildomų maisto produktų. Jis jau daugiau nei šešerius metus tai darė už juos, dabar atėjo eilė žmonai. Jo žmona klausėsi ir manė, kad jis juokauja, tačiau po savaitės šaldytuvas buvo visiškai tuščias, o Robertas neketino nieko pirkti. Jis nemokėjo ir už internetą, neapmokėjo ir savo globotinio sąskaitos, o tada žmonai teko pačiai viską suspėti. Supratusi, kad taip išlaidaujant iš jos atlyginimo nieko nelieka, ji atėjo pas Robertą su pasiūlymu dėl bendro biudžeto.
Dabar jie kiekvienas skiria po penkiasdešimt procentų savo atlyginimo, o iš ten išlaidas vaikams visi, ir atostogoms taip atideda į šalį, ir dar lieka asmeninių lėšų, kad kiekvienas galėtų išeiti su draugais ar šeima pasidaryti dovanų. Taigi peršasi išvada, kad bendras biudžetas visai gali padėti abiem santuokoje tapti laimingais ir tikrai lygiaverčiais.
