Išėjęs į pensiją neturėjau ką veikti. Puikiai galėjau sėdėti namie ir nieko neveikti, bet ką tik gimė anūkas, o mano dukra skubėjo į biurą ir pasiūlė man darbą puse etato – aš sėdėčiau su anūku, o vaikai man už tai mokėtų. Jie ir taip būtų galėję padėti, bet nusprendžiau palaikyti jų žaidimą “profesija” ir tapau anūko aukle. Pati užauginau du sūnus ir dukrą, o su anūku susitvarkiau puikiai. Taip pat galėjau jį laikyti savo namuose ir palaikyti vaikus darbo ar jų apsilankymo metu, bet Frenkas greitai užaugo ir netrukus išėjo į darželį, o manęs nebereikėjo. Tikėjausi greitų atostogų, bet tąkart mano svainis pasiūlė man darbą.
Pernai jie nusipirko namą kaime, bet patys ten nevažiavo. Jie tikėjosi, kad mano sūnus prižiūrės sodą, o dukra – daržą. Aš noriai ėmiausi žoliapjovės ir sodo žirklių, vasaros pradžioje genėjau medžius ir sodinau gėles prie namo. Man patiko ten ir nakvoti, labai laukdavau, kada vaikai ateis įvertinti mano darbo. Tiesiogine to žodžio prasme turėjau maldauti savo svainio, kad šis užsuktų su automobiliu. Jis atvažiavo arčiau liepos, apžiūrėjo namą ir sodą, viskam nusilenkė ir mane “atleido”. Jis pasakė, kad atlikau puikų darbą, bet šią vasarą jie vis tiek nevažiuos į vasarnamį – važiuos prie jūros, o man mokėti tapo sunku.
Dar niekada nebuvau taip įsižeidęs. Niekada neprašiau, kad man mokėtų, niekada neatsisakiau pinigų vien dėl to, kad dukra primygtinai reikalavo ir kad suvokiau tai kaip pagalbą. Paaiškėjo, kad jiems nebuvo sunku išvažiuoti į jūrą, bet jiems buvo sunku duoti man pinigų pensijai. Pasakiau svainiui, kad nereikia man mokėti, bet tegul neatima namo raktų, aš pats atvažiuosiu, kad sklypas būtų daugiau ar mažiau normalios būklės, kitaip iki kitų metų vėl viskas užaugs.
Įdomu, ar ateityje padės mano vaikai, ar iki žiemos jie vėl susiras darbą, kad nereikėtų duoti man pinigų už nieką. O gal jie nuspręs, kad užteks mano pensijos, ir aš kaip nors išgyvensiu pats.
