Pati mama nenorėjo su manimi dalytis savo gyvenimo istorija. Jei ne mano močiutės kaime, tikriausiai niekada nebūčiau sužinojęs, kad mano motina ne mano ir kad mano tėvas buvo bastardas.
Mano tėvas buvo vedęs moterį iš miesto, kuri visai nenorėjo vaikų, ir kai gimiau, tėvas turėjo mane nuvežti į kaimą pas savo šeimą. Iš pradžių augau jo sesers šeimoje, su pusbroliais ir pusseserėmis, bet kai man buvo maždaug penkeri (to laiko, tiesą sakant, visai neprisimenu), jis išsiskyrė su žmona ir taip pat persikėlė į kaimą. Ten jis susipažino su Barbara, mano mylimiausia ir tikra mama, kuri mane užaugino ir išlaiko dabar. Jie susituokė, nes niekas kitas į mano mamą nežiūrėjo, o mano seneliai norėjo ją kuo greičiau išleisti už vyro. Jiems nė kiek nerūpėjo, kad jau buvau aš.
Taigi augau visiškai įsitikinusi, kad Barbara yra mano mama, tik kažkodėl kurį laiką gyvenau su teta. Mano draugai iš pradžių manė, kad taip yra todėl, kad mano tėvai labai daug dirbo – daugelis tėvų buvo taip užsiėmę darbu, kad jaunesniuosius tiesiog augino vyresnieji broliai ir seserys.
Kai man buvo dešimt metų, tėtis paliko šeimą ir trečią kartą vedė žmogų, kuris gyveno toli nuo mūsų kaimo. Tuomet mano močiutė ir kaimynai ėmė krapštyti jo sagas, bandydami prisiminti, kas jis buvo, koks buvo ir kieno vaikas aš buvau.
Tuo metu to nesupratau, bet klausydamasis to dešimties, dvylikos, penkiolikos ir septyniolikos metų, anksčiau ar vėliau pradedi suprasti, kad Barbora nebuvo mano motina, kad tėvas mane paliko ir kad niekada nerasiu savo motinos. Bet tėvo man netrūksta. Kartais, žinoma, man būna liūdna, bet man devyniolika metų, esu suaugęs vaikinas, įsitaisiau lentpjūvėje ir neturiu laiko ilgėtis tų, kurie paliko mano gyvenimą. Svarbiausia, kad mama yra šalia manęs, kad ji viską daro dėl manęs, o aš viską darau dėl jos. Kad ši sudėtinga mano praeities istorija verčia mane kitaip žvelgti į ateitį, leidžia suprasti, kuo noriu būti ir kuo nenoriu būti. Ir kokių klaidų tikrai neturėčiau kartoti.
