Prieš man sutinkant pasiimti anūkus savaitgaliui, mano svainis man labai užkliuvo. Kaip įprasta, jis su dukra staiga nusprendė kažkur išvykti, pailsėti nuo šeimyninio gyvenimo ir pasiimti su savimi du anūkus. Dažnai tam visai neprieštarauju, bet nemėgstu, kai viskas vyksta spontaniškai. Man reikia stabilumo, tikrumo ir būti apie viską įspėtam iš anksto. O jei ir aš turiu planų? Ir elementariai anūkams reikia laiko pakeisti patalynę, nueiti apsipirkti, ką nors pagaminti, o mano svainis pasirodė naktį, palikęs anūkus su žodžiais: “Jie čia su nakvyne iki sekmadienio.
Aš su tuo nesutikau, nes nebuvo nieko net vakarienei, ir pasakiau svainiui, kad atvežtų juos rytoj arba nuvežtų į parduotuvę, į ką jis atsakė, kad neturi laiko. Na, jei jis neturi laiko, tai aš galiu neturėti laiko pasėdėti su jo vaikais…
Dėl to mes susiginčijome, ir jis kurį laiką sėdėjo su sūnumis svetainėje, o aš gėriau valiumą, ateidama į protą. Po to jis išėjo, o aš su anūkais nuėjau į parduotuvę.
Pirmoji naktis praėjo gražiai, ramiai, broliai beveik nesipyko, jie man pakluso. Po pietų jie jau buvo irzlūs, nenorėjo valgyti sriubos, tad vos ne paguldžiau juos į lovą ir pati užsnūdau žiūrėdama televizorių. Jauniausiasis mane pažadino ir atnešė savo meno kūrinį. Ir ne ant skrajučių.
– Iš kur tu jį gavai? – su siaubu paklausiau, atimdama suglamžytas ir apibraižytas popierines sąskaitas.
– Dėžutėje spintoje, – pasigyrė vaikas.
Jis su broliu buvo spėję pervesti, nupiešti ir suplėšyti nemažai mano pinigų. Aš ten kas mėnesį taupydavau iš savo pensijos, o jie, tie maži velniai, ėjo ir padarė tokią netvarką!
Dukra tik papurtė galvą ir pažadėjo sąskaitas iškeisti į banką, o mano prosenelis pašaipiai šypsojosi, mokydamas mane, kad pinigų negalima slėpti spintoje. Tik iš kur jis žinojo, kad jie buvo spintoje? Jis vos spėjo pasikalbėti su vaikais ir iškart sužinoti, kai atėjo pas mane, o aš pati jam niekada nesakiau, nes tai buvo slėptuvė.
Manau, kad svainis rado mano pinigus arba kažką pamatė ir tyčia paskatino vaikus klastoti pinigus. Keršydamas už tą kovą.
