Kai buvome jauni, atrodė, kad vaikai yra gyvenimo gėlės, apie kurias visi kalba. Buvo taip gera auginti mažuosius kaimo namuose, o mes turėjome didelę šeimą – dvi dukras ir du sūnus. Per pusryčius visi nuolat triukšmaudavo ir kalbėdavosi, per vakarienę būdavo dar garsiau. Vieni mokėsi mokykloje, kiti buvo namuose; kai kurie persikėlė į gretimą kaimą, o kai kurie išvyko į miestą ieškoti geresnio gyvenimo. Vis dėlto mes su žmona niekada nesijautėme vieniši. Vaikai dažnai skambindavo ir aplankydavo, bet bėgant metams viskas pasikeitė.
Po insulto žmona nebepakyla iš lovos, yra prikaustyta prie jos, negali eiti į miestą, o vaikai visai nenori mūsų lankyti. Esu jau senas ir man praverstų sūnų ar marčios pagalba su tomis pačiomis malkomis, bet niekas neateina.
Vienintelį kartą nusprendžiau nuvažiuoti į miestą pas dukrą, nes jis ne taip jau toli, o kad galėčiau pasamdyti žmogų, kuris prižiūrėtų mano žmoną, ją maitintų ir t. t., turėjau parduoti savo benzininį pjūklą. Už gautus pinigus sumokėjau už “slaugę”, nusipirkau bilietą į miestą ir norėjau ką nors atvežti ir dukrai. Nei ji, nei mano svainis nebuvo patenkinti mano apsilankymu. Mano anūkui tik penkeri, jis dar daug ko nesupranta, bet kai išbėgo manęs pasitikti ir apkabinti, ėmė pirštais krapštyti nosį ir sakyti, kad nuo manęs dvelkia ,,selonu”. Bijau, kad tą vakarą jie būtų mane išsiuntę namo, jei nebūčiau davęs jiems pinigų.
Taip patekau į šeimą, bet ir už jų apgyvendinimą sumokėjau… Sūnelis mane nuvežė į geležinkelio stotį po dienos, tad nors ir sutaupiau pinigų slaugytojai sumokėdama jai mažiau, tai pakenkė mano vaikų požiūriui. Mūsų paukščiai išsibarstę, jie neturi laiko tėvams. Labai bijau, kad tada jie nebūtų tokioje pat padėtyje kaip mes su žmona – jų vaikai irgi gali išvažiuoti toli, neskambinti, nelankyti, o galvoti tik apie pinigus.
