Mokykloje buvo mergina, kuri mane užkalbino. Sėdėjome prie to paties stalo ir dažnai kartu eidavome pietauti. Kartais ji meiliai stebėdavo, kol valgėme, klausdavo, ar man patinka tas ar anas, galbūt kuo nors pasidalydavo, o aš mainais pasidalydavau su ja kažkuo kitu. Ji mėgdavo lėtai atsidusti ir sakyti: “Kai užaugsime ir susituoksime…” – ir pridurdavo, kas bus tada. Kas kam gamins maistą, kiek turėsime vaikų, kur važiuosime ir pan.
Suprantu, kad tai buvo jaunatviškas maksimalizmas, bet kai pasensti, o man su asmeniniu gyvenimu sekasi nekaip, pradedi suvokti, kad dabar jau būtų visai nebloga mintis vesti būtent tą merginą.
Neseniai susidūriau su ja ir mano kai kurios viltys bei svajonės subliuško.
Esu profesionalus medžių genėtojas. Prašmatnus darbas, iš pirmo žvilgsnio neperspektyvus, bet visada esu geros formos ir už pinigus. Turiu grafiką mėnesiams į priekį, ne kiekvienas gali pas mane patekti. Taigi dirbau ne visą darbo dieną pas turtingą žmogų – dvaras, didžiulis kiemas ir vyšnių sodas kieme. Pirmąsias dvi dienas kalbėjausi ir mačiau tik šeimininką, o paskutinę darbo dieną iš kažkur grįžo jo žmona. Jis iškart norėjo ją man pristatyti, taip sakant, parodyti. Ir tai buvo ji. Ji buvo mano klasiokė.
Ji atrodė dar gražesnė, ir vien žvilgsnis į ją sukėlė šiltus prisiminimus. Ji mane irgi atpažino, pasakė mano vyrui, kad esame buvę bendraklasiai, ir gražiai su manimi pasikalbėjo. Galbūt tai lėmė mūsų praeitis, bet mano širdis tiesiog blykstelėjo krūtinėje iš simpatijos jai. Būčiau ją tikrai vedęs, jei tik ji nebūtų jau ištekėjusi ir švytinti iš laimės šalia savo vyro.
Neduodavau jai savo numerio, meluodamas, kad turiu pavydžią draugę ir nebedirbu jos vyrui, – porą kartų apsimečiau, kad esu užsiėmęs, ir rekomendavau kitą darbuotoją. Nenoriu matyti savo vaikystės draugės, nes pradedu dar labiau gailėtis, kad tada ji tik juokavo, o aš nepagalvojau perimti reikalų į savo rankas ir nepradėjau su ja susitikinėti, kol mokėmės mokykloje.
