Šeimos skyrybų metu turtingas vyras nusprendė palikti savo žmonai apleistą ūkį, esantį viduryje niekur. Tačiau po metų tai, kas įvyko, jį visiškai nustebino.
— Arnas, žinai, kad man tavęs čia nereikia, tiesa? — tvirtai tarė Ingrida. — Siūlau tau grįžti į miestą.
— Apie kokį miestą tu kalbi? — pavargusiai atsiliepė ji. Buvo išduota žmogaus, kuriuo labiausiai pasitikėjo, ir nebeturėjo jėgų ginčytis. Jie pradėjo gyvenimą nuo nulio: pardavė savo butą ir viską investavo į verslą. Arnas prisidėjo tik nedideliu kambarėliu daugiabutyje, o Ingrida užtikrino sėkmę savo sumanumu ir darbu. Jie gyveno kukliai, kraustėsi iš vienos nuomojamos vietos į kitą, bet galiausiai pasiekė stabilumą.
Bėgant laikui, Arnas pradėjo elgtis kaip tikras valdovas. Gudriai perrašė visą turtą savo vardu, kad skyrybų atveju Ingrida liktų be nieko. Kai viską suėmė į savo rankas, jis paprašė skyrybų.
— Ar tau tai atrodo sąžininga, Arnai? — nusivylusi paklausė Ingrida.
Jis abejingai gūžtelėjo pečiais.
— Tik nepradėk vėl to paties. Jau seniai nebededi jokio indėlio. Viską tvarkau aš, kol tu nieko neveiki.
— Pats sakei, kad turėčiau pailsėti ir skirti laiko sau, — ramiai atsakė ji.
Arnas pavargusiai atsiduso.
— Man jau atsibodo šios diskusijos. Beje, prisimeni seną ūkį, kurį paveldėjau iš savo buvusio viršininko, Petraičio? Jis mirė ir paliko man tą netikusį ūkį. Tau jis puikiai tiks. Jei nenori – negausi nieko.
Ingrida šyptelėjo kartėlio pilna šypsena. Ji puikiai suprato jo žaidimą. Po dvylikos metų kartu ji suprato, kad gyveno su svetimu žmogumi.
— Gerai, sutinku. Bet su viena sąlyga: noriu, kad ūkis būtų oficialiai perrašytas mano vardu.
— Jokių problemų. Sutaupysiu mokesčiams, — su pašaipa atsakė Arnas.
Ingrida daugiau nieko nesakė. Susikrovė daiktus ir išvyko į viešbutį. Ji buvo pasiryžusi pradėti gyvenimą iš naujo, nepaisant to, kas jos laukė – ar apleistas ūkis, ar tuščia žemė. Ji sužinos, kai atvyks. Jei nebus verta, grįš į miestą ar ieškos kitų galimybių.
Ji pripildė automobilį būtiniausių daiktų, viską kitą palikdama Arnui ir jo naujajai mylimajai. Jei jis tikėjosi, kad jos patirtis ir intelektas liks jam, jis labai klydo. Naujai išrinktoji, kurią Ingrida buvo mačiusi vos kelis kartus, atrodė labiau arogantiška nei sumani.
Arnas su pašaipa įteikė jai dokumentus.
— Sėkmės.
— Tau taip pat, — ramiai atsakė Ingrida.
— Nepamiršk atsiųsti nuotraukos su karvėmis, — nusijuokė jis.
Neatsakiusi, Ingrida uždarė automobilio dureles ir išvažiavo. Palikusi miestą, ji pravirko. Nežinia, kiek laiko prabėgo, kol kažkas atsargiai pabeldė į langą.
— Ar jums viskas gerai, mieloji? Mes su vyru pastebėjome, kad jau kurį laiką čia stovite, — švelniai paklausė pagyvenusi moteris.
Ingrida pažvelgė į ją, o tada į galinio vaizdo veidrodį, kur matėsi autobusų stotelė. Ji nusišypsojo.
— Ačiū, viskas gerai. Tiesiog susimąsčiau.
Moteris draugiškai linktelėjo.
— Mes grįžtame iš ligoninės. Mūsų kaimynė ten viena, niekas jos nelanko. Beje, ar jūs važiuojate į Kernavę?
Ingrida nustebusi pakėlė antakį.
— Į Kernavę? Ten, kur mano ūkis?
— Taip, tik dabar jį sunku vadinti ūkiu. Savininkas mirė, niekas jo netvarko. Tik keli žmonės vis dar rūpinasi gyvuliais iš meilės.
Ingrida nusišypsojo.
— Na, kaip tik ten ir važiuoju. Įlipkite, pavešiu.
Moteris atsisėdo priekyje, jos vyras – gale.
— Aš Ingrida, — prisistatė vairuodama.
— O aš – Valentina Jankauskienė, o mano vyras – Mykolas.
Kelionės metu Ingrida sužinojo daug apie ūkį: kas vogė, kas vis dar rūpinosi gyvuliais ir kokia bloga jo būklė. Atvykusi ji išvydo tuščius laukus ir beveik sugriuvusį tvartą su vos dvidešimt karvių. Tačiau nusprendė pasilikti ir kovoti dėl naujos pradžios.
Po metų Ingrida didžiuodamasi stebėjo, kaip aštuoniasdešimt karvių ramiai ganosi žaliuose laukuose. Ji pavertė apleistą ūkį klestinčiu verslu. Tai nebuvo lengva: jai teko parduoti papuošalus pašarams ir išleisti paskutinius santaupas. Tačiau dabar pardavimai augo, o jos produkcija buvo paklausi net gretimuose regionuose.
Vieną dieną jauna mergina vardu Rūta atnešė jai laikraštį su skelbimu apie parduodamus šaldytuvinius sunkvežimius. Ingrida atpažino kontaktinį numerį – tai buvo Arno įmonė. Ji šyptelėjo ir paprašė Rūtos paskambinti bei pasiūlyti 5% daugiau su sąlyga, kad jie neberodys sunkvežimių kitiems pirkėjams.
Kai atvyko jų apžiūrėti, ją pasitiko nustebęs Arnas.
— Tu juos pirksi? — negalėjo patikėti jis.
— Taip, ūkis, kurį man palikai, tapo puikiu verslu ir mes plečiamės, — ramiai atsakė Ingrida.
Arnas nuleido akis. Ji tuo tarpu jau buvo peržengusi praeitį.
Galiausiai Ingrida rado tikrąją meilę – mechaniką Joną, kuris padėjo pagerinti ūkį. Kartu jie šventė dukters krikštynas, o Arnas iš tolo stebėjo, kaip jo paties gyvenimas griūva.
