Labai gailiuosi, kad po mokyklos nestojau mokytis, o iškart pradėjau dirbti. Tėvai įkalbinėjo siekti išsilavinimo, bet tuo metu draugės mama atidarė drabužių paviljoną turguje ir pasiūlė man ten dirbti, pažadėjusi gerą atlyginimą. Savo pažadą ji ištesėjo, tačiau „laikinas“ darbas užsitęsė net **18 metų**.
Per tuos metus labai pavargau, o mano sveikata smarkiai pablogėjo. Vasarą paviljone nepakeliamas karštis, žiemą – šalta, net ir šilti drabužiai nepadeda. Nusprendžiau išeiti ir jau susiradau darbą prekybos centre, tačiau mano vyras tam griežtai priešinasi. Jis įsitikinęs, kad už tokį atlyginimą neišgyvensime. Jis pats dirba sandėlio apsauginiu **parą po dviejų**, uždarbis menkas, bet ieškoti geresnio darbo ar papildomo uždarbio nenori – sako, kad pripratęs prie savo grafiko. Laisvomis dienomis jis dažniausiai ilsisi, kartais vasarą nuvažiuoja pas tėvus į sodą padėti.
Aš grįžtu namo pavargusi, o visi laukia, kol paruošiu vakarienę. Maisto produktus taip pat nešu aš, nes viską perku turguje. Jei paprašau vyro padėti, kyla konfliktas. Jis sako, kad ne tam vedė, kad stovėtų prie viryklės ar su skuduru rankose. Kai bandau jam paaiškinti, kad pagrindinė finansinė atsakomybė turėtų būti vyro, jis įsižeidžia ir savaitėmis su manimi nekalba.
Dukra irgi nepatenkinta – šiemet jai reikia stoti į universitetą, tam reikės pinigų, o dar ir atrodyti gražiai norisi. Kol dirbu turguje, galiu nupirkti jai drabužių už savikainą, bet kas bus toliau, nežinau.
Jiems abiem patogu gyventi, kai viskas padaryta: maistas ant stalo, namai sutvarkyti, pinigai iš kažkur atsiranda. O aš nebegaliu visko tempti viena. Tėvai priekaištauja, kad jų nepaklausiau, kad nestojau mokytis – galėjau dabar dirbti **šiltame biure**, o ne tokiose sąlygose. Bet laiko atgal neatsuksi.
Aš vis dėlto nusprendžiau išeiti iš turgaus. Bet kaip apie tai pasakyti vyrui ir dukrai? Bijau, kad jų akyse tapsiu priešu, bet taip gyventi jau **nebeįmanoma**.
