Ana niekada nebūtų pagalvojusi, kad jos gyvenimas pavirs į detektyvą. Tačiau viena atsitiktinė draugės frazė viską pakeitė.
— Ar esi tikra, kad tai ne klaida, Vytai? — sušnabždėjo ji, jausdama, kaip širdis pradeda plakti greičiau.
— Jokių abejonių, — Vyta palinko arčiau. — Mačiau, kaip tavo anyta išėjo iš juvelyrikos butiko. Ir tai tikrai nebuvo bižuterijos parduotuvė.
Ana sustingo. Jos anyta, Elena Paulienė, visada buvo santūrumo ir taupumo įsikūnijimas. Ji nuolat kartojo, kad brangūs papuošalai yra pinigų švaistymas. Ir staiga…
— Bet iš kur ji gavo pinigų brangakmeniams? — Ana vos suvaldė jaudulį.
Vyta gūžtelėjo pečiais ir šelmiškai nusišypsojo:
— O gal ji turi slaptą gerbėją?
Ana pajuto šalčio bangą nugara. Tai atrodė absurdiška. Jos anyta gyveno tik dėl vyro ir sūnaus, jos šeima visada atrodė nepriekaištinga. Bet… kažkas čia buvo ne taip.
Tėvų jubiliejus buvo puiki proga atidžiau įsižiūrėti. Ana užsisegė tą patį vėrinį, kurį jai padovanojo anyta, vadindama jį „nebrangia bižuterija“. Tačiau dabar, šviestuvui spindint virš galvos, akmenys žėrėjo taip, kad ji negalėjo atplėšti akių.
Ji priėjo prie anytos:
— Ačiū už šią dovaną, ji iš tiesų prabangi.
— Svarbiausia, kad tau patiktų, mieloji, — švelniai nusišypsojo Elena Paulienė.
Jos balsas buvo ramus, bet akyse… kažkas trumpam sužibėjo, tarsi šešėlis. Ana pajuto nuojautą. Ji buvo teisingame kelyje.
Kitą dieną nutiko netikėtumas: jos biure pasirodė uošvis.
— Ana, mums reikia pasikalbėti, — jo balsas buvo tylus, bet įtemptas.
Viktoras Andriejūnas atrodė išsekęs. Jis perbraukė ranka per žilstelėjusius plaukus ir pratarė:
— Radau Elenos rankinėje raktus. Nuo buto, apie kurį nieko nežinau.
Ana stipriau suspaudė pirštus. Tai jau nebuvo atsitiktinumas. Ji turėjo išsiaiškinti tiesą.
Vakare ji susitiko su Viktoru Andriejūnu kavinėje. Jis ištraukė telefoną ir parodė adresą.
— Sekiau ją, — jo balsas drebėjo. — Ji tikrai ten važiuoja. Ir ten jos laukia jaunas vyras.
Ana pajuto, kaip aplink ją sustojo pasaulis.
— Jaunas vyras? Jūs norite pasakyti…
Viktoras papurtė galvą:
— Jis labai panašus į Maksą.
Ligoninės koridorius buvo užlietos akinamai baltos šviesos. Elena Paulienė gulėjo ligoninės lovoje po širdies smūgio, o šalia jos sėdėjo tas pats jaunas vyras. Jis pakėlė galvą, ir Ana vos nenualpo.
Priešais ją sėdėjo tiksli jos vyro kopija, tik keliolika metų jaunesnė.
— Kas tu? — vos girdimai paklausė ji.
— Aleksis, — atsakė jis. — Elenos Paulienės sūnus.
Ana negalėjo patikėti. Sūnus? Dar vienas? Bet kaip?
Maksas, stovėjęs šalia, nebeištvėrė:
— Mama, pasakyk, kad tai netiesa!
Elena Paulienė pravėrė akis, ir jos skruostu nuriedėjo ašara.
— Atleiskite… aš negalėjau jums to pasakyti…
Tiesa buvo karti. Aleksis buvo Grigaliaus, vyresnio Viktoro Andriejūno brolio, sūnus. Grigalius prieš daugelį metų dingo, o Elena Paulienė slapta augino jo vaiką. Ji nenorėjo sugriauti savo šeimos, bet kai Aleksis susirgo ir jam prireikė brangaus gydymo, ji ėmė pardavinėti savo papuošalus.
Maksas sėdėjo tylėdamas, suspaudęs rankas.
— Kodėl tu man to nepasakei? Kodėl sužinau tai tik dabar? — jo balsas virpėjo nuo skausmo.
Elena Paulienė suaimanavo:
— Aš bijojau jus prarasti. Bet galų gale praradau viską…
Tvyrojo sunki tyla. Pagaliau Viktoras Andriejūnas giliai įkvėpė:
— Dabar turime pasirinkimą. Galime išsiskirstyti. O gal… galime kartu padėti Aleksui.
Ana paėmė Maksą už rankos. Jis pažvelgė į ją, tada — į Aleksį. Jo akyse liepsnojo skausmas ir abejonės. Tačiau galiausiai jis žengė žingsnį į priekį ir ištiesė ranką broliui.
— Mes esame šeima. O šeima turi laikytis kartu.
Aleksis nustebęs pažvelgė į jį. O tada — nusišypsojo.
Tą naktį Ana ilgai negalėjo užmigti. Ji suprato, kad jų gyvenimas jau nebebus toks, kaip anksčiau. Bet kartu ji jautė ir viltį. Viltį, kad ši istorija padarys juos stipresnius.
Ji pasisuko į Maksą ir sušnabždėjo:
— Tu padarei teisingą sprendimą.
Jis apkabino ją, ir jo akyse nebuvo nei pykčio, nei nuoskaudos. Tik ramybė.
Ir galbūt tai buvo naujos pradžios ženklas.
