— Kas tau leido paimti mano telefoną?! — Ieva pirmą kartą išvydo tikrąjį savo vyro veidą.
— Jei dar kartą jį paimsi, sulaužysiu tau pirštus! Niekada, girdi?! Niekada gyvenime neliesk mano telefono! — Domantas įniršęs išplėšė įrenginį iš žmonos rankų.
— Brangusis, atsiprašau… Nenorėjau nieko blogo… Tiesiog norėjau pažiūrėti mūsų vakarykštes nuotraukas… — Ieva atsitraukė į kitą sofos pusę, jos akyse sužibo baimė.
— Paprašyk, ir aš jį atrakinsiu bei parodysiu. Bet be leidimo… Niekada daugiau! — Domantas papurtė galvą ir nuėjo į virtuvę.
— Dieve, ką jis slepia? — Ievos širdis smarkiai daužėsi krūtinėje. Per šešis santuokos mėnesius ji dar niekada nebuvo mačiusi savo vyro tokio įtūžusio.
— Ir juk aš nieko blogo nepadariau… Tik norėjau pažiūrėti nuotraukas, — ji susigūžė ant sofos kampo.
— Neištikimybė? Ne, tai negali būti tiesa. Juk mes ką tik susituokėme. Tarp mūsų viskas tobula… — ji papurtė galvą, bandydama surasti logišką paaiškinimą.
— Gal jis tiesiog skaitė tuos tinklaraščius apie asmenines ribas… Todėl taip ir elgiasi, — Ieva spoksojo į žvakę, pasinėrusi į mintis.
— Mano meile, imk, čia vyšnios. Išrinkau pačias saldžiausias, — Domantas nusišypsojo taip, lyg nieko nebūtų nutikę, ir padėjo priešais ją lėkštę.
— Kokie tavo planai rytoj? Mano draugai mus pakvietė į svečius. Visada sakai, kad nepažįsti mano draugų… Laikas tai pakeisti. Ateisi? — Domantas paėmė Ievą už rankos.
— Taip, žinoma, — ji nusišypsojo, nusprendusi pamiršti nemalonų incidentą su telefonu.
Iki tol jų santuoka atrodė kaip pasaka. Jei tik ji būtų žinojusi, kas jos laukia…
—
**Kitą dieną**
Jie atvyko į draugų namus.
— Aš esu Paulius, o čia mano žmona Rūta. Užeikite, vakarienė beveik paruošta! — draugiška pora juos šiltai pasitiko.
Domantas padavė butelį vyno, ir jie su Ieva įžengė į jaukų svetainės kambarį.
— Ieva, kuo tu užsiimi? Domantas mums daug apie tave nepasakojo… — pasiteiravo Rūta.
— Dirbu kino srityje. Organizuoju filmavimus, — Ieva gurkštelėjo vyno ir paėmė sūrio gabalėlį.
— Kinas įdomu. Ne taip kaip tavo darbas automobilių salone… — Paulius nusijuokė, pasižiūrėjęs į Domantą. — Kiek automobilių šį mėnesį pardavei?
— Trylika. Tikiuosi gero priedo prie algos! — Domantas išdidžiai pakėlė taurę. — Už mūsų nuostabias damas ir mano mylimą žmoną!
Vakaro atmosfera buvo maloni, bet Ieva negalėjo atsikratyti jausmo, kad šie namai jai kažkur matyti.
—
**Po mėnesio**
Jų santykiai klestėjo kaip pavasarį žydintys vyšnių medžiai. Viskas buvo tobula. Iki vieno lemtingo momento.
Vieną dieną darbe Ieva gavo sąrašą butų, tinkamų filmavimui. Vienas iš jų atrodė keistai pažįstamas.
— Negali būti… Tai tas pats butas, kuriame lankėmės pas Paulių ir Rūtą! — ji sustingo, žiūrėdama į nuotraukas.
Ji nusprendė pasirinkti būtent tą butą.
Kai savininkė, Irena Petrauskienė, atidarė duris, Ieva negalėjo nuslėpti nuostabos:
— Atsiprašau, bet aš jau esu čia buvusi. Ar pažįstate Paulių ir Rūtą?
— Ne, tokiais vardais nieko nepažįstu… Šis butas nuomojamas trumpam laikui, — moteris gūžtelėjo pečiais.
— Bet… jų nuotraukos buvo čia…
— Galbūt vienas iš nuomininkų jas pasidėjo. Paskutinis, kurį atsimenu, buvo toks vyras… Domantas, rodos? Aukštas, išvaizdus.
Ievą pervėrė šiurpas. Aprašymas idealiai atitiko jos vyrą…
Tą vakarą Ieva pasiūlė vėl susitikti su Pauliumi ir Rūta. Domantas atsisakė.
— Jie išvažiavo vasarai prie jūros.
Ji juo nepatikėjo.
Kitą dieną nutiko dar keistesnis dalykas.
Prekybos centre prie jų priėjo nepažįstamas vyras.
— Sergejau?! — žmogus sušuko iš nuostabos.
Domantas paspartino žingsnį.
— Tu… tu juk miręs… — vyras sumurmėjo.
— Jūs klystate! — Domantas stipriai suspaudė Ievos ranką ir nuskubėjo prie išėjimo.
Tą naktį Ieva palaukė, kol vyras užmigs, ir atrakino jo telefoną.
Tai, ką ji pamatė, sukrėtė ją iki širdies gelmių.
Domantas buvo pasamdęs aktorius, kurie vaidino jo draugus. O senose jo nuotraukose… buvo visai kitas vyras. Sergejus.
—
**Tiesa išaiškėja**
Kitą rytą Ieva pakvietė Domantą į kavinę.
Jis atsisėdo, sunkiai kvėpuodamas. Jis buvo sužeistas.
— Tas vyras mane atpažino. Viskas baigta… — jis tyliai sušnabždėjo. — Aš buvau slaptas agentas. Nusikalstamas sindikatas… Pavogiau iš jų milijardą. Visi pinigai yra šiame telefone. Dabar jis tavo.
— Aš nėščia… Aš tavęs nepaliksiu! — Ieva stipriai sugriebė jo ranką.
— Tu privalai išgyventi… — Domantas prarado sąmonę.
Ieva iškart paskambino savo tėvui, buvusiam detektyvui.
— Tėti, aš žinau, kad nesikalbėjome jau penkerius metus… Bet tu privalai išgelbėti mane ir mano vyrą.
—
**Po trejų metų**
Ant vandenyno kranto vyras, moteris ir mažas berniukas statė smėlio pilį.
— Mama, tėti, pažiūrėkit į mano tvirtovę!
Vyras apkabino savo žmoną.
— Didžiausia tvirtovė… yra mūsų šeima.
Saulė švietė visiems vienodai—tiek geriems, tiek blogiems.
