Uošvė pasiūlė tokį variantą: mes persikeliame pas ją, o savo butą išnuomojame. Kito pasirinkimo beveik nebuvo, tad sutikome. Kol vyras būdavo namuose, visi su manimi elgėsi draugiškai, tačiau vos tik jis išeidavo – viskas pasikeisdavo. Mane tiesiog pastatydavo į vietą, net neleisdavo artintis prie šaldytuvo. Daugybę kartų verkiau prieš vyrą, bandžiau jam paaiškinti, kas vyksta, bet jis netikėjo. Sakė, kad jo mama ir sesuo negalėtų taip pasielgti. Ypač netikėjo, kai pasakojau, jog jos mano šukas ištepdavo kažkokia lipnia mase. Nežinau, kiek dar būčiau ištvėrusi, jei ne vienas įvykis.
Paprastai mes su vyru rytais kartu išeidavome iš namų: jis – į darbą, o aš – nuvesdavau vaikus į darželį. Tačiau tą rytą Dominykas šiek tiek susirgo ir nusprendė likti namuose. Aš išėjau tvarkyti reikalų, o kai grįžau, tarpduryje susidūriau su Odetos (mano svainės) sugyventiniu.
– Ei tu, greitai nulėk alaus!
– Tu ką, visai išprotėjai? – nustebau aš.
– Tu ką, nesupratai? Greitai, sakiau! Man reikės pakartoti?
Iš virtuvės išėjo uošvė:
– Štai taip! Tegul bent kažką naudingo padaro, nevykėlė! Ir šiukšles išneša.
Tą akimirką atsidarė mūsų kambario durys, ir iš ten išėjo Dominykas. Įsivyravo slogi tyla. Uošvė akimirksniu dingo virtuvėje, o vyras priėjo prie to įžūlaus vyro, sugriebė jį už apykaklės ir išmetė pro laiptus, garsiai sušukęs, kad daugiau čia nesirodytų.
Odeta norėjo kažką pasakyti, bet tik gūžtelėjo pečiais. Uošvė bandė kelti ginčą, bet Dominykas ją nutildė vos pradėjus kalbėti. Jis iškart paskambino nuomininkams ir įspėjo, kad tai paskutinis jų mėnuo. O savo motinai ir seseriai tvirtai pasakė: jei iki mėnesio pabaigos jos pasakys bent vieną įžeidžiantį žodį mano adresu – jos gali laikyti, kad sūnaus nebeturi.
Po mėnesio mes sugrįžome į savo butą. Tačiau šis košmaras dar ilgai manęs nepaliko. Uošvė ir uošvis išsižadėjo Dominyko, bet jam tai nė kiek nerūpėjo. Jis net sakė, kad nenori jų nei matyti, nei girdėti.
