Mūsų šeimai jau vienuolika metų. Per tą laiką užauginome du vaikus, sukūrėme bendrą buitį, bet meilė ir šiluma pamažu išgaravo. Jau keletą metų mūsų santykiai – tik formalumas. Mes nesipykstame, nešaukiame vienas ant kito, bet gyvename kaip du atsitiktiniai kaimynai bendrabutyje.
Aš ilgai nekreipiau dėmesio į tai, nes buvo patogu. Savotiška rutina, iš kurios nesinorėjo išlipti. Bet viskas pasikeitė tą dieną, kai sutikau ją. Ją, kuri tapo mano audra, mano vėju, mano ugnimi.
Ji buvo kitokia nei mano žmona – šilta, supratinga, moteriška. Mane užvaldė jausmai, kurių seniai nebuvau patyręs. Tiesa, mūsų santykiai prasidėjo kaip slapti, tačiau ilgai taip tęstis negalėjo. Vieną dieną ji ištarė žodžius, kurie privertė mane susimąstyti:
– Tu turi apsispręsti. Aš nenoriu būti šešėlyje. Arba mes, arba…
Arba ji. Mano žmona, kuri jau seniai tapo man svetima.
Aš viską apgalvojau ir nusprendžiau pasikalbėti su žmona. Tai buvo vienas sunkiausių pokalbių mano gyvenime. Bandžiau būti ramus ir pagarbiai išdėstyti savo sprendimą:
– Aš negaliu toliau gyventi taip, kaip gyvenome. Aš tavęs nebemyliu, bet nenoriu palikti vaikų. Aš visada jais rūpinsiuosi. Bet man reikia naujo gyvenimo.
Ji neatsakė nė žodžio. Jos veidas išliko be emocijų. Tyliai pasisuko, nuėjo prie spintos, atidarė duris ir ištraukė du didelius lagaminus.
– Imk, – pasakė ji, numesdama juos ant grindų.
– Man nereikia tiek daiktų, – atsakiau. – Man pakanka tik mažos kelioninės kuprinės su būtiniausiais dalykais.
Ji trumpai šyptelėjo. Šypsena buvo šalta, bejausmė.
– Tu sakei, kad rūpinsiesi vaikais. Tai štai, – ji atsisuko į vaikų kambarį. – Aš surinksiu ir jų daiktus. Juk jūs dabar būsite nauja šeima. O aš susirasiu kitą vyrą. Be vaikų tai padaryti bus kur kas lengviau.
Aš netekau žado. Žiūrėjau į ją ir negalėjau patikėti tuo, ką girdžiu. Ji kalbėjo ramiai, lyg iš anksto būtų pasiruošusi šiai akimirkai.
– Tu ką, rimtai? – išspaudžiau per sukąstus dantis.
– O ko tu tikėjaisi? Manai, aš nežinojau, kur tu „užtrunki po darbo“? Manai, aš nepastebėjau, kaip tavęs nėra šalia, kai vaikams tavęs reikia? Dabar mano eilė.
Ji paėmė telefoną, parašė kažkam žinutę ir nusišypsojo – šį kartą jau šiltai, bet ne man.
Aš stovėjau vidury kambario ir jaučiausi lyg nuogas prieš audrą. Dvi moterys – viena, kuri mane myli, ir kita, kuri jau seniai manęs nebemyli – padėjo mane į kampą. Viena reikalavo pasirinkimo, kita – padarė jį už mane.
Dabar aš stoviu kryžkelėje. Nueiti pas mylimąją su dviem vaikais? Kaip ji sureaguos? Ar ji pasiruošusi būti pamote dviem mažyliams, kurie niekada nenorės jos pripažinti? Ar likti su žmona, kuri atsikratė manęs kaip nereikalingo daikto, tik kad pati galėtų susikurti kitą gyvenimą?
Aš nežinau, kas bus toliau. Nežinau, kaip priimti teisingą sprendimą. Vieną supratau aiškiai – mano žmona nebuvo tokia, kokią įsivaizdavau. Ji buvo kantri, apskaičiuojanti ir bejausmė. Tikras monstras.
