Aš užaugau be tėvo. Mano mama, Janina, atidavė visą save tam, kad mane užaugintų. Mes niekada negyvenome prabangiai, bet ji padarė viską, kad niekada nebūčiau alkanas, kad turėčiau, ką apsirengti, ir netgi galėčiau kartais nueiti į kiną ar nusipirkti knygą. Ji dirbo dviejuose darbuose, kad tik nieko nestigtų. Tai nebuvo lengva. Kartais grįždavau iš mokyklos ir rasdavau mamą užmigusią ant sofos su neatidaryta vakariene ant stalo. Ji buvo per daug pavargusi net pavalgyti.
Kai tik baigiau mokyklą ir pradėjau dirbti, man nekilo nė menkiausios abejonės – pusę savo uždarbio atiduodavau mamai. Tai tapo savaime suprantamu dalyku. Aš žinojau, kad ji nusipelnė kiekvieno cento. Ji niekada neprašė, bet aš žinojau, kad be manęs ji tiesiog neišgyvens.
Kol buvau vienišas, niekam tai nekliudė. Turėjau pakankamai pinigų, kad galėčiau eiti į sporto klubą, kartais palepinti save naujais drabužiais ar net nusipirkti bilietą į koncertą. Retkarčiais pirkdavau mamai maisto, kad bent šiek tiek palengvinčiau jos kasdienybę.
Viskas pasikeitė, kai sutikau Eveliną. Ji buvo kitokia – stipri, savarankiška, graži. Ji augino mažą dukrą Emiliją iš ankstesnės santuokos ir turėjo savo butą Vilniaus pakraštyje. Iš pradžių mūsų santykiai buvo puikūs. Ji žavėjosi tuo, koks esu rūpestingas ir atsakingas. Bent jau taip atrodė…
Pirmieji nesutarimai
Apie šeimos biudžetą mes niekada rimtai nekalbėjome. Kažkodėl maniau, kad viskas susitvarkys savaime. Tačiau jau pirmą mėnesį po vestuvių supratau, kad smarkiai apsirikau.
Kai Evelina sužinojo, jog pusę mano atlyginimo vis dar gauna mama, jos veidas pasikeitė. Iš pradžių ji bandė kalbėtis ramiai, bet greitai tapo aišku, kad jai šis klausimas labai jautrus.
– Ar tu rimtai? – jos akys sužibo nepasitenkinimu. – Mes turime šeimą! Emilija tuoj eis į mokyklą! Tau reikia galvoti apie mus, o ne apie savo mamą!
Aš bandžiau aiškinti, kad mano mama gyvena viena trijų kambarių bute ir jos pensijos vos užtenka komunaliniams mokesčiams. Kad ji niekada manęs nieko neprašė, bet man pačiam skaudu matyti ją skurstančią.
Tačiau Evelina buvo nepalenkiama. – Jei jai taip sunku, ji gali susirasti darbą! Mano mama gali padėti – pas ją biure visada reikia valytojos.
Aš vos sugebėjau sulaikyti pyktį. Kaip ji gali taip kalbėti apie mano mamą? Moterį, kuri atidavė viską, kad mane užaugintų?
Uošvė įpila alyvos į ugnį
Lyg to būtų negana, į situaciją įsikišo Evelinos mama. Ji manęs niekada ypatingai nemėgo, bet dabar pradėjo atvirai kritikuoti kiekvieną mano sprendimą.
– Tu esi vyras, – kartą ji rėžė. – Tavo pareiga rūpintis savo šeima! Jei tavo motina nemoka tvarkytis su pinigais, tai ne tavo problema!
Aš negalėjau tuo patikėti. Kokia „šeima“? Ar mano mama nėra šeima? Ar ji nebuvo šeima visus tuos metus, kai aukojosi dėl manęs?
Sprendimas, kuris vos neišardė mūsų santuokos
Nepaisant žmonos ir uošvės spaudimo, aš negalėjau tiesiog nustoti padėti mamai. Tiesiog negalėjau. Todėl priėmiau sprendimą – aš padengsiu jos komunalinius mokesčius. Tai sudarė apie 250 eurų kas mėnesį.
Kai Evelina tai sužinojo, namuose kilo tikra audra.
– Tai jau virš visko! – ji šaukė. – Mes negalime sau to leisti! Emilijai reikia naujų drabužių, reikia taupyti mokyklai! O tu mėtaisi pinigus savo mamai, lyg ji būtų bejėgė senutė!
– O jei ji tikrai bejėgė? – atkirčiau. – Ji visą gyvenimą dirbo, kad mane užaugintų. Dabar jos pensija tokia maža, kad ji vos suduria galą su galu!
Tada Evelina pasakė tai, ko negalėjau jai atleisti.
– Na ir kas? Tai ne mūsų problema.
Aš žiūrėjau į ją ir nesupratau, kaip galėjau jos nepastebėti anksčiau. Kaip galėjau nematyti, kokia ji šalta ir savanaudė? Ar tai moteris, su kuria noriu praleisti visą gyvenimą?
Kas toliau?
Pastaruoju metu vis dažniau susimąstau, ar šios santuokos apskritai verta laikytis. Kiekvieną mėnesį tie patys ginčai, tie patys priekaištai. Nekenčiu to jausmo, kai turiu slėpti, kiek pinigų duodu mamai, kad tik išvengčiau dar vieno skandalo.
Tačiau palikti Evelinos ir Emilijos irgi negaliu. Aš jas myliu, bet ar meilė gali būti svarbesnė už principus?
Kartais galvoju: o kas, jei kada nors man prireiks pagalbos? Ar Evelina padėtų man, ar pasakytų, kad tai „ne jos problema“?
Dabar nežinau, ką daryti. Ieškau papildomo darbo, kad galėčiau ir išlaikyti šeimą, ir padėti mamai. Bet kiek ilgai galiu taip tempti?
Galbūt klydau, manydamas, kad santuoka neturėtų keisti to, kas aš esu. Galbūt privalėjau būti lankstesnis.
Bet vieno aš tikrai žinau – savo mamos aš neišduosiu.
Ką jūs darytumėte mano vietoje?
