Man 35 metai, turiu nuosavą verslą, gražią žmoną ir dvi septynerių metų dukras. Turiu nuosavą namą, automobilį, apskritai man nieko nereikia – gyvenu savo malonumui. Mano tėvai taip pat nevalgo, jie yra pensininkai ir gauna geras išmokas. Jie gyvena gerai.
Niekada negalvojau apie tai, kaip gyvena kiti pensininkai. Bet kartą, kai važiavau į savo gimtąjį kaimą, mane sustabdė sena moteris ir paprašė pavežti iki centro. Mačiau, kad ji gyveno kukliai, net sakyčiau, skurdžiai – jos veidas buvo labai liesas ir suvargęs, o drabužiai – kelerių metų senumo.
Ji man pasakė, kad gerai pažįsta mano šeimą ir kad mano žmona dažnai ją paveždavo. Tada ji pradėjo pasakoti apie savo gyvenimą.
Pasirodo, kad išgyventi vienam pensininkui nėra taip paprasta. Daugiausia pinigų išleidžiama paslaugoms, pavyzdžiui, komunalinėms paslaugoms ir paprasčiausiam maistui. Anksčiau, kai Lidijos vyras buvo gyvas, jai buvo lengviau. Vis dėlto su dviem pensijomis buvo lengviau. Tada jis mirė ir gyvenimas tapo visiškai sunkus.
Visą gyvenimą ji dirbo chirurgijos slaugytoja ir gaudavo tik centus. Man jos buvo gaila ir daviau jai porą tūkstančių, nors ji nenorėjo jų imti.
Vis galvoju, kas negerai su mūsų šalimi, kad žmonės, kurie visą gyvenimą jai dirbo, senatvėje vos išgyvena?
