Su kaimyne Monika draugaujame jau seniai. Susipažinome, kai abi buvome vienišos merginos. Kartu svajojome apie “princą ant balto žirgo”, ėjome viena pas kitą į svečius, aptarinėjome sužadėtuves.
Monika svajojo ištekėti už galantiško, protingo vyro. Ji pati buvo kilusi iš paprastos šeimos. Mintys apie teatrus ir muziejus jai nedavė ramybės.
– “Kiekvieną vakarą turėsime intelektualius pokalbius”, – juokaudama sakė ji.
– O man svarbiausia yra mylėti, – atsakiau.
Gyvenimo draugė Monika ieškojo paveikslų parodose, nors to nesuprato. Ji taip pat mėgo lankytis bibliotekose. Per vieną iš mūsų pasimatymų draugė man pasakė
– Susipažinau su vaikinu, kilusiu iš profesoriaus šeimos. Štai ko man reikia!
– Ar tau jis apskritai patinka? – paklausiau.
– Tu prie jo priprasi, – užtikrintai atsakė Monika.
Naujasis pažįstamas apipylė Moniką gėlėmis. Jis galėjo valandų valandas jai skųstis. Ji ištirpo nuo jo žodžių. Išvykos į muziejus tapo reguliarios, ji entuziastingai apie jas pasakojo. Manęs nedžiugino Monikos optimizmas. Kažkas jų santykiuose man kėlė nerimą. Kai Monika džiaugsmingai pranešė apie savo nėštumą, susimąsčiau:
– Ar tėvas apie tai žino?
– Šiandien jam pranešiu, įsivaizduoju, koks jis bus laimingas.
Vakare draugė atėjo pas mane verkdama. Jaunuolis žinią apie būsimą vaiką priėmė šaltai.
– Tu ir aš – skirtingi žmonės. Jei nori – gimdyk vaiką, jei nenori – daryk abortą. Mes daugiau nebesusitiksime.
Monika visą naktį verkė pas mane.
– Ir kokius žodžius jis ištarė, mano meile, vienintele!
Aš, kaip galėjau, nuraminau draugę.
– Žinai, gerai, kad dabar išsiskyrėte. Iš to vis tiek nieko gero nebūtų išėję.
Monika susilaukė gražaus berniuko. Po metų ji ištekėjo už vaikino, kuris dirbo mašinų dirbtuvėje. Jis įsivaikino kūdikį ir apsupo Moniką meile bei rūpesčiu. Kai ištekėjo, tapome šeimos draugais. Taip tęsiasi jau daugelį metų. Mūsų vyrai mėgsta kartu žvejoti arba kopinėti automobiliais.
Kai su vyru nusipirkome savo sodybą, kaimynai iškart atėjo į svečius. Vyrai ilgai ginčijosi, kuris iš jų eis kasti daržą, kiekvienas norėjo parodyti savo meistriškumą. Mes su Monika stebėjome juos ir juokėmės. Prisiminiau poną profesorių. Jis tikriausiai nebūtų trynęs savo pūslių.
Tačiau ši tema Monikai jau seniai buvo uždaryta. Gyvenimas ją išmokė pasitikėti darbais, o ne žodžiais ir tuščiais pažadais. Džiaugiuosi dėl jos. Jaunystėje nusiimti “rožiniai akiniai” jai negrįžo.
