Niekada nesitikėjau, kad santykiai bus lengvi. Sakoma, kad meilė yra kaip karas – arba tu, arba tu. Taigi su savo vyru mes nuolat kariavome. Santuokinis gyvenimas su juo buvo tarsi gyvenimas ant jūros kranto – niekada nežinojai, ar bus saulėta ir rami diena, ar užklups bangos ir audra.
Kai susilaukėme bendro vaiko, jūra kuriam laikui nurimo. Buvome kupini švelnumo ir vilties, planavome savo mažylio sūnaus ateitį, saldžiai ginčijomės dėl to, kuo jis taps, nors iki to dar buvo toli.
Prie ginčų grįžome, kai sūnui sukako vieneri metai. Viskas vėl ėjo žemyn, tos pačios kovos dėl nieko. Kūdikis mus kuriam laikui suartino, o kad nereikėtų taip dažnai ginčytis su vyru, kuo greičiau susiradau darbą. Tai buvo gaivus oro gurkšnis, be to, buvo įdomu ir su gražia premija – atlyginimu. Ten taip pat susiradau daug gerų draugų ir pažįstamų, su kuriais bendrauju iki šiol. Ir ten sutikau puikų vaikiną. Jis buvo penkeriais metais už mane jaunesnis, bet labai gražus. Žinojo, kad turiu vyrą ir vaiką, bet jam tai netrukdė, o kadangi sužinojo, kad mums su vyru ne viskas gerai, ėmė įkalbinėti mane išsiskirti ir ištekėti už jo.
Nieko apie tai negalvojau, kol mano vyras atėjo pas mane ir pasakė, kad susitikinėja su kita ir nori skyrybų. Žinoma, aš turiu pasiimti vaiką, jie gali pasilikti ir butą, bet visa kita turiu tvarkyti kaip noriu. Dėl regimybės, žinoma, apsimečiau labai nusiminusi, įskaudinta, bet tai buvo būtent tai, ko man reikėjo. Jis jautėsi kaltas, o aš galėjau susitikti su geru vyru, kuris mane išprašė.
Antrąją santuoką įregistravau anksčiau nei mano vyras, ir tai jį labai nuliūdino, jis nusišypsojo man telefonu, kai gavo kvietimą į vestuves, sakydamas, kad nesitikėjo, jog taip greitai atsigausiu. Manau, jis vis dar nežino, kad mane pradėjo vesti daug anksčiau, nei susirado meilužę.
