Sakoma, kad negalima įsakinėti savo širdžiai, o jei žmogus tau patinka, tai kenksminga tavo sveikatai, jei susilaikysi, kol pajusi skausmą krūtinėje.
Taigi, kai Monika metė Frenką ir jis atėjo verkdamas pas mane, leidau savo emocijoms įsibėgėti. Nenorėjau būti tas petys, į kurį jis galėtų verkti, norėjau būti tas, ant kurio peties jis gulėtų. Išpažinau jam savo jausmus, nemanydama, kad tai baigsis kuo nors geru, bet galbūt tą akimirką Frenkas buvo palūžęs ir jam visai nerūpėjo, kas ten jį pamilo.
Tačiau po kelių dienų jis atėjo pas mane, o paskui ėmė kviesti į pasimatymus, atnešė gėlių. Ir mes abu pasinėrėme į stebuklingus santykius. Kartais Frenkas prisimindavo Moniką, kuri man nelabai patiko, bet jis ją labiau peikdavo, prisimindavo, kaip jiems buvo blogai kartu ir kaip jam dabar gera su manimi.
Kai Monika man paskambindavo, aš ją paguosdavau, o kai ji peikdavo Frenką, taip pat ją užjausdavau. Bet ką aš galėjau padaryti?
Galiausiai Monika atvėso ir užmezgė naujus santykius. Su Frenku susitikinėjome daugiau nei keturis mėnesius, ir viskas vis dar atrodė puiku ir taip pat rimta. Tik dabar nusprendžiau, kad atėjo laikas apie šį įvykį papasakoti savo draugui. Negalėjau nuo jos slėpti tiesos visą likusį gyvenimą, juolab kad melas galėjo paaiškėti pačiu netinkamiausiu momentu.
Tokiam subtiliam pokalbiui suorganizavau mūsų susitikimą kavinėje. Tai buvo bloga idėja nuo pradžios iki galo, bet nemaniau, kad namuose viskas bus mažiau nepatogu.
Pasiruošiau, kad Monikai nebus malonu išgirsti apie mūsų romaną, tačiau realybė pranoko lūkesčius. Ji tiesiog pamatė Frenką ir mane ir žinojo. Kaip ji rėkė! Ji apkaltino Frenką išdavyste, tarsi jau tada būtų įtarusi, kad jis turi silpnybę man. Galiausiai ji apipylė jį šampanu iš taurės, o aš gavau vandens. Monika išbėgo iš kavinės, o aš nežinojau, kaip reaguoti ir kas bus su mūsų draugyste.
Frenkas padėjo man nusišlapinti, o aš padėjau jam. Jis paklausė manęs, ar man palengvėjo, kad Monika sužinojo, ir aš beveik verkdama linktelėjau galva, kad taip.
Galbūt kol kas ji pyksta, nes žinia ją sukrėtė, nors kam pykti, juk Monika pati paliko tą vaikiną, bet laikui bėgant viskas gali pasitaisyti. Jei mūsų draugystė baigtųsi, turėčiau susitaikyti ir su tuo, tik man vis tiek būtų lengviau, nes aš jai nemeluočiau.
