Sužinojau, kad esu 12 savaičių nėščia. Nežinojau, ką daryti, nes mano vyresnysis sūnus buvo paauglys. Gyvenome su juo nuomojamame bute. Kaip suprantate, neturėjau pastovaus vyro.
Dirbau dviejuose darbuose, kad aprūpinčiau sūnų, kur rasčiau kitą? Kas turėjo uždirbti pinigų, kai buvau motinystės atostogose? Be to, vaikui reikia normalių gyvenimo sąlygų, o ne apleisto komunalinio buto.
Nusprendžiau pasidaryti abortą, bet manęs atsisakė, nes buvau per sena. Man pasiūlė pagimdyti vaiką ir atsisakyti jo jau gimdymo namuose. Mane iš karto nusiuntė pas psichologą, kuris bandė išsiaiškinti tokio sprendimo priežastį. Maloni moteris davė man organizacijų, galinčių man padėti, numerius. Iš pradžių nelabai jomis tikėjau, bet būtent ten mane išgelbėjo nuo lemtingos klaidos.
Niekas nežinojo, kad esu nėščia, o biologinis tėvas tik pasiūlė numesti pinigų abortui. Prieš gimdymą jis sutiko šešis mėnesius mokėti už mano kambarį, ir už šią pagalbą jau buvau jam dėkinga. O tada jis mane užblokavo. Man buvo skaudu, bet supratau, kad dėl susiklosčiusių aplinkybių iš dalies esu kalta ir aš – neturėjau nuleisti rankų. Tą akimirką tiesiog nenorėjau gyventi.
Dirbau iki paskutinės minutės ir slėpiau nėštumą. Mano sūnus viską atspėjo, bet jis man nepriekaištavo. Jis primygtinai reikalavo, kad pasilikčiau kūdikį, nes jo laukia baisus gyvenimas vaikų namuose.
Būtent tada nusprendžiau paskambinti tos organizacijos numeriu. Buvau pakviesta į konsultaciją. Moteris man paaiškino, kad gyvenime viskas labai greitai keičiasi. Vieną dieną jautiesi blogai, o kitą – gerai. Atiduodi savo vaiką nepažįstamiems žmonėms, o paskui visą likusį gyvenimą jo ieškai ir gailiesi dėl savo veiksmų. Man buvo pasiūlyta ne tik moralinė, bet ir finansinė pagalba.
Moterys, kurios ateina į šią organizaciją, yra ypatingos. Jos nori atiduoti savo vaiką dėl gyvenimo aplinkybių, bijo, kad nesusitvarkytų, bet myli jį visa širdimi. Centro specialistai nedaro spaudimo nėščiai moteriai, o tik padeda jai mąstyti globaliau. Paskutinį sprendimą visada priima motina, niekas jos nespaudžia.
Būna ir tokių atvejų, kai centro darbuotojai patys supranta, kad moteriai geriau pasilikti vaiką. Tai asocialios, girtaujančios, agresyvios ir nuo narkotikų priklausomos motinos. Pirmiausia jos galvoja apie kūdikį ir jo saugumą.
Paėmiau daiktus, namų apyvokos daiktus ir drabužėlius kūdikiui. Sandėlyje buvo visko, ko man reikėjo naujagimiui prižiūrėti. Į gimdymo namus atvykau su mažu krepšiu, o mano kambario draugės išdėliojo savo didelius krepšius. Žiūrėjau į jas ir pavydėjau, nes jos, kitaip nei aš, buvo laimingos moterys.
Manęs nedomino drabužiai ir smulkmenos, norėjau tik jausti kieno nors palaikymą. Gali skalbti tik kelnes ir būti laimingas žmogus, o gali gyventi tarp prabangos ir jaustis visiškai nelaimingas. Štai tada nusprendžiau neatsisakyti kūdikio.
Gydytojai įvertino mano sprendimą ir tuoj pat ištrynė kažkokį gėdingą užrašą mano kortelėje. Išrašyti manęs atvyko vyresnysis sūnus ir organizacijos atstovai. Jie padovanojo man gėlių, dėl to pasijutau labai gerai. Sūnus pasisiūlė paskambinti močiutei, bet aš tai padariau veltui. Išgirdau tik daugybę priekaištų, pavyzdžiui: “Kodėl tu gimdei?
Man pirmą kartą gėda vaikščioti su vežimėliu, nes visos mamos jaunos, o man jau 40 metų. Bet paskui nustojau graužtis. Buvo problemų dėl finansų, bet mums pavyko. Organizacija labai padėjo, o tada mano mama atšalo ir pasiūlė savo pagalbą.
Kai sūnui buvo šeši mėnesiai, pasamdžiau slaugytoją. Po kelių mėnesių pradėjau daryti šukuosenas už pinigus. Po metų išklausiau tatuiruočių kursus – mano uždarbis padidėjo.
Vyresnysis sūnus taip pat dirba ne visą darbo dieną, bet iš jo pinigų neimu, tai per daug. Žinai, aš nieko nebijau. Dabar mūsų gyvenimas šviesus ir įdomus, namų neturime, bet turime du mylimiausius vyrus pasaulyje.
Aš jau seniai nieko neimu parduotuvėje, susitvarkau pati, nes suprantu, kad daugeliui moterų dabar visko reikia labiau. Sūnus vieną dieną užaugs, pasakysiu jam tiesą, kad nuimčiau nuo sielos svorį, bet manau, kad jis mane supras. Tiesiog reikia mokėti būti mama ir kažką paaukoti dėl vaikų gerovės. Vaikas yra atsakomybė, o ne žaislas. Nepalikite savo vaikų, kad ir kokie sunkūs būtų gyvenimo posūkiai. Belskitės į visas duris, prašykite pagalbos.
