Su žmona persikėlėme į mažą miestelį. Turėjome tris vaikus ir gyvenome gerai. Vyriausiajam sūnui buvo penkeri metai, viduriniajam – treji, o jauniausiam – pusantrų.
Šiandien noriu jums papasakoti apie vieną įvykį, kuris mane iš esmės pakeitė. Iki tam tikro momento maniau, kad kalnakasio darbas yra pats sunkiausias. Grįždavau namo ir atsiguldavau ant sofos. Vieną dieną atsiguliau, o žmona padavė man 9 mėnesių sūnų ir sako:
– “Frenkai, paimk mano sūnų. Man krenta rankos, jis toks sunkus!
– Tu neturi sąžinės. Visą dieną buvai namie, o manęs prašai pasirūpinti vaikais? Visą dieną praleidau kasykloje.
Mano žmona tyliai nuėjo į virtuvę.
Vos po šešių mėnesių kaime mirė mūsų giminaitis, turėjome važiuoti į laidotuves ir tvarkyti visus dokumentus. Julija buvo vienintelė anūkė, ją užaugino, todėl ji negalėjo eiti. Nusprendėme, kad ji važiuos, o aš pasiimsiu kelias dienas atostogų ir liksiu su vaikais.
Taigi aš pati likau su vaikais. Buvau savotiškai laiminga, kad turėjau tris laisvas dienas iš eilės. Gulėjome su vaikais lovoje iki vakarienės, paskui valgėme barščius, kuriuos dieną prieš tai pagamino mano žmona. Po sunkios vakarienės nusprendžiau dar valandą knarkti.
Taip, tu norėtum! Vidurinysis sūnus užmigo, o likusieji mane boikotavo. Tačiau vakare jie greitai užmigo. Tačiau neturėjome laiko pasivaikščioti, o žmona norėjo, kad mes … Gerai.
Rytas nebuvo geras. Suaugusiuosius pamaitinau sumuštiniais, o mažajam reikėjo pieniškos košės. Pradėjau ją gaminti. Supyliau ją “iš akies” – ji ėjo per viršų, o paskui užsidegė. Natūralu, kad sūnus atsisakė valgyti šią košę. Pašildžiau pieną ir padaviau jam bandelę. Tai būtų užtekę.
Pradėjome rengtis pasivaikščiojimui. Vyresnysis apsirengė pats, aš šiek tiek padėjau viduriniajam, bet jauniausiasis buvo truputį užsispyręs. Vos tik pradėjau jauniausiajam mūvėti pėdkelnes, vidurinysis paprašė eiti į tualetą.
– Kodėl jis nenuėjo anksčiau?
– Aš nenorėjau anksčiau.
Kol vieną paguldžiau į lovą, kitam prireikė skubios pagalbos. Pradėjau jį perrenginėti.
– Aš visa prakaituota! – Vyresnysis sūnus rėkė.
Ir štai mes jau gatvėje. Ar tai turi būti pasivaikščiojimas kiekvieną dieną, ar kartą per mėnesį? Tikėjausi, kad tai bus pirmas ir paskutinis toks mūsų pasivaikščiojimas.
Atėjome iš pasivaikščiojimo. Kalnas daiktų – kada juos išpakuoti? Gerai, turėjome pamaitinti jauniausiąjį. Vyresnieji vis dar buvo ramūs, tai buvo mano koziris. Aš nebenorėjau virti košės. Nusprendžiau gaminti bulvių košę. Kol lupau bulves, vaikai stovėjo aplink. Rėkė, šaukė, rėkė, verkė. Aš juos pamaitinau. Ir iškart pagalvojau, ką turėčiau gaminti šį vakarą?
Įdėjau sultinio ir atsiguliau. Ir tada pabudau nuo baisaus degėsių kvapo. Nuo mano būsimos sriubos užsiliepsnojo visa viryklė. Turėjau ją išvirti vandenyje. Bet nieko baisaus, juk kartais naudinga laikytis dietos.
Po vakarienės apsižvalgiau po butą ir bandžiau išsiaiškinti, kas padarė šią netvarką. Hobgoblinas? Pagaliau paguldžiau vaikus į lovą. Užuodžiau ant jų kažkokį negerą kvapą – pamiršau juos nupirkti. Nusitempiau juos visus į vonios kambarį, išmaudžiau ir perrengiau. Vyresnysis ir vidurinysis iškart užmigo.
Tada pametėme čiulptuką. Ar žinote, ką reiškia prieš miegą prarasti čiulptuką? Tą akimirką buvau pasiruošusi už praradimą atiduoti visą savo slėptuvę. Mano sūnus be perstojo verkė, nes be čiulptuko net nenorėjo eiti miegoti.
Nubėgau pas kaimynę su pižama. O laikrodis rodė beveik vidurnaktį.
– Kodėl tu taip vėluoji? – Ji klausia.
– Gelbėk mane! Man reikia čiulptuko! Mano sūnus verkia, jis be jo neužmiega.
– Turime tik vieną. Bet yra senas.
– Duokite man bet kurį, neturiu kito pasirinkimo.
Grįžtu namo, o jie visi trys rėkia. Jie neteko tėčio… Nuploviau čiulptuką ir daviau sūnui. Visi užmigo. Susigūžiau ir dar kartą pažvelgiau į šią kiaulidę. pažvelgiau į dangų ir sušnabždėjau:
– Dieve, atleisk man. Pažadu padėti žmonai, kad tik ji paskubėtų grįžti.
Turėjau apsivalyti, bet atsimerkiau tiesiai ant grindų. Atsibudęs ryte pradėjau šiek tiek tvarkytis. Net nežinojau, nuo ko pradėti.
Tada atsidarė durys ir čia mano Jula.
– Gyva? – Ji nusišypsojo.
Apkabinau ją ir nenorėjau paleisti. Ji padėjo man susitvarkyti ir papasakojo, kad jai net pavyko rasti namo pirkėją. Apskritai, kelionė jai buvo puiki. Paprašiau jos nupirkti 30 spenelių, kad daugiau niekada jų neprarasčiau.
– Mieloji, jei būtum pasilikusi dar viena diena ilgiau, būčiau atsidūręs beprotnamyje!
Nuo tada manau, kad mamos darbas yra pats sunkiausias. O kalnakasio… lengva!
