Galbūt esu senamadiška moteris, galbūt dabar viskas kitaip, bet aš netikiu, kad taip yra. Mano mama niekada man nesakė, kad jei ruošiesi aplankyti giminaitį, pasiimk dovanų… Ji manęs to neišmokė. Bet manyje tai sėdi kaip du kart du, iš kur nežinau, gal vidinė savišvieta, paimta iš knygų, filmų, spektaklių.
Šeštadienį į svečius atvyko mano vyro pusbrolis. Jis atvyko dėl labai rimtos priežasties – gimtojo dėdės laidotuvių, bet ne iš mūsų pusės. Paskambinome iš anksto, sutarėme, kad priimsime nakvynei, kad jiems nereikėtų rūpintis nakvyne.
Vakare atvykome visi trys su sūnumi ir marčia. Paruošiau vakarienę, iškepiau visą keptuvę mėsos, kepiau daržoves, salotas ir pan. Mano vyras gavo mūsų naminės užpilo. Susėdome pakelti tosto už susitikimą, seniai nebuvome matęsi. Tada paguldžiau visus į lovą, o ryte pagaminau pusryčius – sūrelius su grietine, sumuštinius, arbatos, kavos.
Paskui jie išvažiavo į laidotuves, iš laidotuvių parvežė mums mano brolį, o jaunimas išvažiavo į miestą apžiūrėti lankytinų vietų. Atvažiavome vienuoliktą valandą ryto, pakrovėme tėvą ir išvažiavome namo.
Viskas atrodė gerai. Bet jie atvažiavo pas mus tušti, net nieko neatvežė. Mano vyro tėvas, dabar jau miręs, buvo mano brolio krikštatėvis, o jo žmona, t. y. mano uošvė, dabar gyvena su mumis, ir mano brolis apie tai žinojo. Gerai, Dieve, mes nebūsime vargšai, bet jis galėjo atnešti dėžutę šokoladinių saldainių. Ji jo laukė, visą šeštadienį žiūrėjo pro langą. Ji net ašarą nubraukė, buvo tokia sujaudinta.
Štai ką aš būčiau padaręs. Visiems vaikams ir seneliams – skanu, pyragas arbatai, būtinai suvenyras, pavyzdžiui, magnetukas. Būčiau pagalvojusi, ką kam nupirkti, kokias dovanas.
Prie visų kitų dalykų būčiau atnešusi patalynės, na, kad šeimininkė po mūsų neskalbtų. Nenešiočiau į rankas, įmečiau į bagažinę, o galas su galu.
Jie ne vargšai žmonės, jei taip būtų, nesipiktinčiau. Mano brolis čia retas svečias, bet jis visada tuščias. Kitais kartais gerai, jį čia siųsdavo į komandiruotę, jis atvažiuodavo sekmadienio vakarą, išgerdavo su vyru, o pirmadienį aš jį pasiimdavau atgal.
Visą laiką jis man pasakodavo, kaip jie gaudo žuvį, ir kiek daug visokios žuvies. Norėčiau, kad jis mane nuvežtų ….. aplankyti, bet aš nenoriu važiuoti, o mano vyras nelabai nori.
Nemanykite, kad man gaila ten gaminamo maisto, aš ne apie tai. Kai mano sūnus atvažiavo pasiimti tėvo, jo žmona net neišlipo iš automobilio ir nepadėkojo už priėmimą. Kaip tai yra?
Tikrai ne dėl maisto gaila, tiesiog nemalonu, esi plačiai atsivėręs, ir atrodo, kad tave išnaudojo ir paliko. O gal būtent taip ir turėtumėte pasielgti. Ne veltui sakoma, kad įžūlumas – dar viena palaima. Bet tai tikrai ne apie mane.
