Visi, kurie sąžiningai dirba šešių dienų pamainą, geriausiai supras mano emocijas, kai vienintelės laisvos dienos rytą pasigirsta erzinantis durų skambutis.
Kol dar nebuvau visiškai pabudęs, kažkodėl pirmas dalykas, apie kurį pagalvojau, buvo vandentiekio problema, ir nubėgau prie maišytuvų patikrinti, kur yra nuotėkis. Vonios kambaryje ir virtuvėje buvo sausa kaip miltelių rūsyje, taigi skambino ne žemesnieji kaimynai, kuriuos užtvindžiau prieš pusmetį.
Durų skambutis nenustojo skambėti, paklusniai priėjau prie spynos, o kai ją atidariau, pirmiausia priešais duris pamačiau kelis lagaminus, o paskui už jų – kažkokius žmones.
– Pilypai, niekada nebūčiau tavęs atpažinusi gatvėje!
Abejotinas pagyvenusios moters komplimentas nuskambėjo netikėtai. Bandau prisiminti, kas manęs neatpažintų.
– Aš toks didelis, tėvas sakė tiesą – milžinas!
Dabar įdėmiai žvelgiu į moters palydovą, kuris man džiugiai šypsosi ir ištiesia ranką.
Už jų kyšo vaikino galva, jis, ačiū Dievui, savo replikomis neprideda mano “galvosūkių”. Bet moteris vėl pasigirsta:
– Na, ko jūs mus laikote ant slenksčio, eikime į vidų!
– Atsiprašau, ką reiškia “eime”?
– O, ar neatpažinote savo dėdės? Aš tave taip prižiūrėjau! Na, jo (gestas į vaikiną) tu neatsimeni, tai tavo trečias pusbrolis, išvažiavo studijuoti į jūsų miestą, o ten nėra kur gyventi. Taigi nusprendėme – apsistosime pas tave. Vėliau nupirksime jam lovelę, taigi viskas bus gerai. Atvežėme tau dovanų! Ar tavo tėvas neskambino?
– Ne, jis neskambino…
– Na, gerai, jis tikriausiai pamiršo, mes ir be jo susitvarkysime, juk nesame svetimi!
– Ką reiškia “susitvarkyti”? Tu bandai perkelti studentą pas mane?
– Na, kam jį persikraustyti, juk tu jį tiesiog prižiūrėsi, juk žinai, kaip būna svetimame mieste, kai nesi prie jo pripratęs!
– Aš niekuo nesirūpinsiu, ir dar tupėsiu dešimties metrų lovytėje, juolab kad čia nuolat atvažiuoja mano sužadėtinė, kaip įsivaizduoji, kaip mes su ja bendraujame šalia jos trečiojo pusbrolio ant lovytės?
– Reikės kaip nors susitarti…
– Aš nenoriu “kaip nors”. Yra studentų bendrabučiai, pats perėjau, tegul ten apsigyvena. O aplink miestą aš jam pasakysiu, ko jam reikia.
– Ne, na, gerai, tai ne išeitis!
Giminaičiai akivaizdžiai pradėjo nervintis, bandė kraustyti lagaminus į butą, bet atsitrenkė į mane. Supratau, kad lagaminams peržengus mano buto “ribą” juos pastumti atgal bus daug sunkiau. Paprašiau giminaičių palaukti penkias minutes, kad galėčiau juos palydėti iki instituto bendrabučio, į kurį buvo priimtas mano brolis.
Atsakant pasipylė kaltinimai beširdiškumu ir savanaudiškumu, šypsenos dingo, o po minutės dingo ir giminaičiai su lagaminais. Paskambinęs tėvams paklausiau, kas tai? Mama tiesiog atsakė: “Tavo teta, ar jau juos išlydėjai?”. Išgirdusi apie mūsų pokalbį, mama supyko, taip pat priekaištavo man, kad ,,nesu šeimos žmogus”.
Gal ir atgailauju (labai giliai širdyje), bet man palengvėjo, kad dabar penkerius metus mano bute naktimis negirgždės lovos spyruoklės ir nesigirdės mano trečiojo pusbrolio šniurkščiojimo.
