Šešiasdešimtmetė ponia sirgo. Jai pritrūko duonos. Ji norėjo paprašyti kaimynės nueiti į parduotuvę, bet persigalvojo. Ji valgė sriubą be duonos. Ir nieko: kūnas “neprisikimšo”. Bet svarbiausia yra kas kita: ji neprašė.
Kartą ji buvo atsidūrusi panašioje situacijoje. Ji neturėjo pieno ir negalėjo išeiti iš namų. Kaimynė sutiko padėti. Kitą dieną ji atnešė jai pieno. Ji nespėjo jo išgerti. Ligonė laukė ir nerimavo. Bet galiausiai ji išsivertė be pieno.
Ji mano, kad neįmanoma pažeisti savo nepriklausomybės principo: niekada niekieno nieko neprašyti. Taip gyventi lengviau ir net, keista, įdomiau. Tai ji suprato dar vaikystėje, kai apgavo draugės kontrolinį darbą. Viskas atsivėrė, ir bėda išaiškėjo.
Moteris pradėjo ugdyti šį nepriklausomybės principą. Prašyti reikia tik kraštutiniu atveju, kai negali prašyti.
Pavyzdžiui, nesiskolinti pinigų. Pasistenkite išsiversti patys. Paprašysi draugo, jis duos. O ką jis galvojo? Jis neprisipažins. Ką daryti, jei jam nepatinka, pavyzdžiui, jo žmona. Ir jo vidiniame pasaulyje kils nepasitenkinimas.
Ir suaugusių vaikų taip pat nereikėtų klausti. Taip pat tik kraštutiniu atveju. Jei jus ištiko tikrai baisus priepuolis. Bet kitu atveju galite atsigulti, atsikelti ir išsivirti tuos pačius makaronus bei valgyti juos su saulėgrąžų aliejumi. Bet neprašausite: miegosite ramiai. Tada pasijusite geriau – ir viskas pagerės. Geriau niekam nesitempti.
Taip pat ir dėl savęs bei dėl savęs. Jei atėjo atostogos, o jūs nepaskambinote – sūnui, dukrai, draugei, tiesiog giminaičiams – neprašykite. Sėdėkite namuose. Tiesiog nesigailėkite savęs.
Labai svarbu savęs nesigailėti. Galvoje kils nenormali mintis: vaikus užaugino, o nueiti pieno niekam – viskas. Šis apmaudas atėjo, jis atims paskutines jėgas. Arba: išleido visą pensiją, o dukra neklausia, ar tėvas (ar mama) turi pinigų? Ir tau pačiam pasidaro gaila. Tai vėlgi apmaudas. Jis sugriaus jūsų sveikatą ir santykius su dukra.
Vadinasi, reikia stengtis apskritai nieko neklausinėti. O tada džiaugtis, kad Dievas padėjo apsieiti neklausinėjant. Ir man pavyko. Neprašyti duonos, pinigų ar pramogų. Neprašyti patarimo ar pasisveikinimo. Tada ateis ir patarimai, ir pasveikimas, ir pinigai, ir duona, ir žvilgsniai.
Aš taip pat tai patyriau. Po prašymo kažkodėl mano siela akmeninė. Ji nemaloni, tarsi katė būtų apsivėmusi. Kai ją aplenksi, pažadinsi protą, būsi apdovanotas ramia sąžine.
