Pakrikštijau brolio vaiką. Jis yra jo jauniausias sūnus. Mes su broliu esame beveik vienmečiai, bet aš neturiu savo šeimos, o brolis anksti vedė ir susilaukė dviejų sūnų. Taigi jie padarė mane jaunesniojo sūnaus krikštamote.
Nesu itin religinga. Taigi brolio pasiūlymo nepriėmiau labai rimtai. Vienintelė mama galėjo mane įkalbėti. Nemaniau, kad įvyks kas nors ypatingo, todėl ilgai nesipriešinau. Tiesiog turėjau išsiaiškinti, kokios bus mano pareigos. Ketinau būti krikštamote – tai kažką reiškė.
Taigi man nereikės nieko daug daryti. Bet jei mano brolio ir jo žmonos nebebus, tuomet tau teks atsakomybė auginti krikštatėvį. Tam ir yra krikštatėviai. – paaiškino man mama.
Na, tame nėra nieko blogo. Tai nieko tokio. Juk aišku, kad jei mano brolio nebebus, aš nepaliksiu jo vaikų. Aš tapsiu atsakinga. Juk jie yra mano šeimos dalis.
Nusprendėme pakrikštyti berniuką, kai jam bus treji metai. Kartu su jo vyresniąja seserimi. Nupirkau dovanėlę, stovėjau pamaldose ir po to nebandžiau prisiartinti. Kartais paskambindavau broliui, išsiaiškindavau apie berniuko sveikatą, įteikdavau jam dovanų, pasveikindavau su gimtadieniu. Buvo kaip ir visi kiti.
Kai atėjo Naujieji metai, padovanojau savo krikštatėviui konstruktorių. Savo dukterėčiai išrinkau elegantišką suknelę. Su savimi pasiėmiau keletą saldumynų. Nuvažiavau aplankyti. Brolio žmona, pamačiusi dovanas, labai nepatenkinta. Tik aš jos neakcentavau. Ji turi savotišką charakterį. Taigi Dievas yra jos teisėjas. Tik mano brolis irgi kažkaip nutolo. Ką gi, viskas gerai. Mano verslas nedidelis. Jie davė man arbatos ir aš grįžau namo.
Kai atėjo šventės, nuėjau į parduotuvę nusipirkti roboto ir marškinėlių. Dėl savo ligos nusprendžiau dovanas perduoti per mamą. Kovo mėnesį buvau išvykęs, todėl pas giminaičius nevažiavau. Balandžio mėnesį buvo mano krikštatėvio gimtadienis, todėl man reikėjo paieškoti jam ko nors tikrai įdomaus ir įsimintino. Staiga suskambo telefonas – tai buvo mano brolis.
– Artėja mano sūnaus gimtadienis, pameni? – Jis sako.
– Žinoma, tiesiog sėdžiu čia ir renku dovaną. Ką turėčiau jam padovanoti?
– Manau, kad palengvinsiu tau užduotį. Mums reikia nešiojamojo kompiuterio. – Mano brolis man sako. Aš buvau šokiruota. – Kodėl jūs tylite? Per ankstesnes šventes padovanojote keletą nedidelių dovanų, tad galite bent jau gimtadienio proga pasipuikuoti. Juk esi krikštamotė. Taigi turi stengtis užsidirbti pinigų brangiai dovanai.
Tiesą sakant, niekas manęs apie tai neįspėjo. Pirmiausia. O antra, kas vaikui 5 metų nešiojamasis kompiuteris? Ką jis su juo darys?
Taigi niekas nesako, kad dabar jam jo labai reikia. Bet po poros metų jis eis į mokyklą, bus kompiuterinių žaislų žaisti. O kol kas įsijungsime animacinius filmukus.
Pasakiau jam, kad mažam vaikui nereikia tokių brangių dovanų. Taigi nesiruošiu to daryti. Jei brolis mano kitaip, tegul pats įgyvendina savo norus, o ne bando išsisukti mano sąskaita.
– Na, o po to, kaip jūs vadinate save krikštamote? – sušuko jo žmona tiesiai į telefoną. – Argi normalu taupyti ant krikštatėvio!
Nenorėjau taikstytis su tokiu požiūriu. Todėl pakabinau ragelį. Tada nusprendžiau paskambinti mamai, papasakoti jai, kas nutiko, kad kai brolis sugalvos jai pasiskųsti, mama žinotų tiesą. Būtent taip ir nutiks.
Mama buvo mano pusėje. Ją nustebino toks pragmatizmas. Stebėjosi jų įžūlumu.
Aš tada stebėjausi, kad jie taip skubėjo krikštyti vaikus. Jei anksčiau jie nebuvo itin pamaldūs, ne visada švęsdavo didžiąsias bažnytines šventes, o čia nusprendė krikštyti. Tikriausiai jį tam pastūmėjo žmona. Į savo krikštatėvio gimtadienio šventę nenuėjau. Niekas manęs nekvietė. Vis dėlto nusprendžiau per mamą įteikti nedidelę dovanėlę. Žinoma, ne tokią brangią, kaip jie tikėjosi.
– Laikykis savo dovanėlių, – išgirdau vėliau iš brolio žmonos. – Pamiršk apie savo sūnėną.
Tikriausiai turėčiau pamiršti ir likusią brolio šeimą. Jei jis turi tokią rūpestingą žmoną, netrukus liks visai be šeimos.
