Kai prieš 15 metų su Marku susituokėme, mano uošvė iš karto davė suprasti, kad niekada nebūsime draugai. Mes susituokėme, bet su Marku neturėjome vaikų. Jų laukėme dešimt ilgų metų. Ir tada Dievas apdovanojo mūsų lūkesčius sūnumi ir dukra.
Per tuos metus, kai gyvenome kartu, Markui sekėsi gerai. Jis buvo didelės įmonės direktorius, todėl motinystės atostogų metu galėjau rūpintis vaikais. Man tai puikiai tiko.
Mano mama gyveno toli nuo mūsų, todėl negalėjo man padėti, o mano uošvė per tuos 15 metų niekada nepakeitė savo požiūrio į mane. Jos akyse aš buvau niekas, miesčionė, kuri pavergė jos sūnų. Mano uošvė jam ieškojo “geresnės” merginos. Bet jis pasirinko mane.
Mano laimingas pasaulis akimirksniu sugriuvo.
Vieną dieną grįžau su vaikais iš pasivaikščiojimo ir ant naktinio staliuko pamačiau popieriaus lapą. Eidama supratau, kad Marko daiktų namuose nėra. Jis buvo mane palikęs, o ant popieriaus lapo negrabiai užrašė:
“Atleisk man, bet aš įsimylėjau kitą. Tau nereikia manęs ieškoti, žinau, kad esi stipri ir susitvarkysi… Patikėk manimi, taip bus geriau.”
Nedelsdama paskambinau vyrui, bet sulaukiau tik tylos. Jis niekada nekėlė telefono ragelio. Markas tiesiog dingo iš mūsų gyvenimo, palikęs mane ir vaikus likimo valiai. Nieko nežinojau: nei kur jis yra, nei su kuo. Nenoromis paskambinau savo uošvei.
– Dėl visko kalta tu, – triumfuodama pasakė ji. – Prognozavau, kad visa tai baigsis. Kaip tu norėjai, kad tai baigtųsi?
Aš jau buvau visiškai sutrikęs: kuo aš kaltas? Ar ką nors padariau ne taip? Buvo sunku susitaikyti, o dar sunkiau galvoti, kaip gyventi toliau. Markas nebuvo mums palikęs jokių pinigų, todėl beveik neturėjau lėšų pragyvenimui.
Dar negalėjau eiti į darbą, nebuvo su kuo palikti vaikų. Ir tada man atėjo į galvą, kad kažkada turėjau gerą ne visą darbo dieną trunkantį darbą – rašiau mokslinius darbus. Taigi vos galėjome išgyventi dar šešis mėnesius. Per tą laiką negirdėjau savo vyro.
***
Vėlyvas skambutis į duris vieną rudens vakarą privertė mane pagalvoti, kad tai kažkas iš kaimynų. Bet kai atidariau duris, ant slenksčio pamačiau savo uošvę. Tuoj pat prie durų ji sušuko, o aš pakviečiau ją į vidų.
Pasirodo, kad jauna Viktoro mergina yra apgavikė, kuri jį apgavo, palikdama jų šeimą beveik be nieko. Dabar jie vos suduria galą su galu. Mano uošvė maldavo, kad leisčiau jai pasilikti pas mus. Ir aš nežinau, ką daryti: atleisti jai ar pasielgti taip, kaip neseniai pasielgė su manimi – tiesiog išbraukti ją iš savo gyvenimo?
