Viskas prasidėjo, kai Monika ir Deividas išsiskyrė. Jie susitikinėjo nuo vidurinės mokyklos laikų ir nebuvo abejonių, kad susituoks. Jis ilgai buvo ją įsimylėjęs, ji ilgai nereagavo, o paskui nusprendė pabandyti, ir štai jiedu jau vyresnėse klasėse, o Deividas juokaudamas kalba apie vedybas ir būsimus vaikus. Tai buvo taip miela, ir aš truputį pavydėjau savo merginai, nekreipiančiai tiek dėmesio kaip ji į Deivido juokelius ir nekenksmingus komentarus apie jos svorį. Pati Monika niekada nebuvo lengva kaip plunksna, veikiau šiek tiek apkūni, bet ne per daug stora. Kiti vaikai nė nemanė iš jos šaipytis, o Deividas galėjo sau leisti kokį nepavojingą juokelį apie tai, kad ji valgo pyragą iš valgyklos. Niekas į tai nekreipė dėmesio, išskyrus pačią Moniką.
Po vidurinės mokyklos ji ir aš palaikėme ryšį, ir aš pirmas sužinojau, kad Deividas ją metė. Jie abu buvo trečiame kurse, jau rimtai kalbėjo apie vedybas, ir staiga Deividas ją metė dėl savo bendraklasės. Ji buvo aukšta ir labai liekna, panaši į žurnalo viršelio modelį, nors, mano kuklia nuomone, ne tokia graži kaip Monika. Bet kaip širdį sudaužęs draugas galėjo ką nors įrodyti?
Nuo tada prasidėjo pirmieji jos bandymai numesti svorio. Ji buvo įsitikinusi, kad galėtų susigrąžinti Deividą, jei numestų kelis kilogramus. Ji stengėsi teisingai maitintis, išbandė ekstremalias ir “greitas” dietas, alino save treniruočių salėje ir t. t., bet tai nedavė didelių rezultatų. Ji nemetė svorio, tik priaugo svorio ir raumenų masės.
Tuo metu matydavomės nedažnai ir nebendravome, be to, man artėjo išleistuvės, paskui turėjau darbą. Buvo sunku rasti ką nors pagal savo specialybę, o mama ketino eiti dirbti, todėl sutikau eiti kartu su ja. Taigi su Monika nesimatėme daugiau nei trejus metus. Grįžęs vos galėjau susisiekti su ja per jos mamą. Pasirodo, Monika svėrė tik 30 kilogramų, kai jai buvo 153 metai. Kadangi dietos jai nepadėjo, ji nusprendė atsisakyti maisto ir taip pradėjo lieknėti.
Žinoma, Deividas pas ją negrįžo. Ji pradėjo turėti daug sveikatos problemų, prarado dalį plaukų, darbą ir apskritai gyvenimą. Motina privertė ją eiti pas gydytojus, kad šie išnešiotų dukrą.
Kai pamačiau Moniką, negalėjau jos atpažinti. Jos išblyškusiame veide buvo neįmanoma įžvelgti buvusio grožio. Kam visa tai buvo reikalinga? Dėl kažkokio vaikino, kuris nesugebėjo laikyti burnos užčiauptos ir laidė pastabas apie jos svorį…
Merginos jau turėtų suprasti, kad santykiai, kuriuose nesijauti patogiai ir po kurių be galo kapanojiesi savyje, nėra normalūs. Tai ne meilė, o pažeminimas, ypač kai su pasekmėmis tenka susidurti metų metus.
