Apie naujus Rebekos santykius jis sužinojo iš bendrų pažįstamų. Kai kurie jo draugai buvo įsitikinę, kad jie jau išsiskyrę ir Rebeka turi naują šeimą. Kad nemuštų pro šalį, tą patį vakarą jis paklausė žmonos, ar tai tiesa, ir ji neneigė. Po pokalbio ji ėmė krautis daiktus, galvodama tik apie save ir nesirūpindama dėl vyro ir dešimtmečio sūnaus, kuriam teks aiškintis motinos išvykimo priežastis.
Jie kartu gyveno penkiolika metų, turėjo pakilimų ir nuosmukių, bet niekada neturėjo abejoti, kad myli vienas kitą ir kad tokie liks iki pat senatvės. Ir štai ji čia…
– Palauk, tu negali dabar išvažiuoti, mes dar nebaigėme remontuoti darželio, o aš niekaip negaliu jo užtapetuoti viena. Mano sūnus dar mažas, jis irgi negali padėti.
Rebekai teko atidėti išvykimą. Remonto metu jos vyras sugalvojo naują užduotį – padėti atlikti generalinį valymą, iš karto sutvarkyti senus daiktus, o ten buvo sūnaus seni žaislai ir vaikiški drabužiai. Visa tai Rebeką nepaaiškinamai vertė ilgėtis praeities.
“Mes visada turėjome gerą gyvenimą. Kodėl turėčiau norėti to Marko?” – galvojo ji sau, kol toliau dėliojo daiktus.
Po trijų dienų Rebeka išvyko, palikusi raktus ant naktinio stalelio miegamajame. Ji melavo sūnui, kad išeina į darbą ir netrukus grįš, o vyras žinojo, kad negrįš. Kas grįžta į šeimą su vaiku, kai turi meilužį?
Tačiau jis klydo. Nepraėjus nė dienai, pasigirdo durų skambutis. Jis atidarė duris, o ant slenksčio stovi Rebeka. Visa apsipylusi ašaromis, tarsi kas nors būtų įžeidęs, bet iš tiesų ji persigalvojo. Ji puolė vyrui į glėbį ir ėmė karštai verkti.
– Negalėsiu be tavęs ir tavo sūnaus, – pasakė ji šniurkščiodama nosimi. – Niekada negalėsiu, mano meile.
