Visi vaikai ir jų tėvai yra skirtingi, tačiau kartais pasitaiko ir tokių, kurių elgesys atrodo neadekvatus. Kartą teko susidurti su vienu tokiu tėvu, kai su šeima lankėmės vandens parke. Mano žmona mėgavosi aukštais nusileidimo kalneliais, o aš su ketverių metų sūnumi laiką leidau mažylių baseinuose. Aplink zujo daugybė vaikų: vieni bėgiojo visiškai vieni, kitus iš tolo stebėjo tėvai.
Staiga vienas visai mažas berniukas, bėgdamas, paslydo ant šlapių plytelių ir stipriai krito, atsitrenkdamas galva į grindis. Aplinkui esantys žmonės buvo taip užsiėmę savo reikalais, kad atrodė, jog niekas net nepastebėjo įvykio. Berniukas smarkiai susitrenkė ir pradėjo verkti. Kaip normalus žmogus, iškart pribėgau prie jo, padėjau atsikelti ir pradėjau raminti. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad jam buvo ne daugiau kaip ketveri metai, o gal net mažiau. Paklausiau, ar jam viskas gerai, ir atidžiai apžiūrėjau, ar nesužalota nosis ar kitos vietos.
Kai jau buvau pastatęs vaiką ant kojų, jo tėvas pagaliau atsijungė nuo telefono ir nuskubėjo prie mūsų. Jis mane pastūmė, nors aš vis dar laikiau vaiko ranką ir dėl slidžios aplinkos aplink mus abu galėjome susižeisti.
– Atsitrauk, tu šūdinas iškrypėli! Kodėl liečiate svetimą vaiką? Ar tu išprotėjai?!
Ramiai paaiškinau, kad jo sūnus nukrito, o aš tik norėjau padėti.
– Ar tavęs kas nors prašė tai padaryti? – šaukė vyras.
Kiti tėvai ir net darbuotojai, kurie prašė manęs pasitraukti į šalį, o ne šio bepročio, atsakydami į šauksmą pabėgo. Tik mano sūnus buvo mano pusėje, o kiti liepė man nedrįsti liesti svetimų vaikų.
Daryk žmonėms gera po to… Štai kodėl nebenoriu padėti, nebent jie to prašo. Kad būtų saugioji pusė, kaip sakoma.
