Niekada negyvenau taip įsitempusi kaip su savo uošve. Mes su žmona nuomojamės butą tame pačiame name, kuriame gyvena jos tėvai, todėl mano uošvė nuolat sukiojasi aplinkui. Laimei, turiu darbą ir galimybę bent devynioms ar dešimčiai valandų nuo jos pabėgti, tačiau namuose manęs vis tiek laukia barniai ir riksmai. Tai labai nelaiminga ir nerami moteris, ji visada turi ką nors su mumis daryti, iki pat spintų tikrinimo, ir niekada už nieką nebaudžia savo dukros, o aš esu jos atpirkimo ožys. Ji randa, ant ko pasišaipyti, o paskui taip ant manęs rėkia, kad kaimynai daužo mūsų radiatorius. Jie ne visada žino, kad problema yra mano uošvė, ir tada jie kreivai žiūri į mane ir mano žmoną, manydami, kad mūsų santuokoje ne viskas gerai.
Užaugau geroje šeimoje, tėvai niekada mūsų nemušdavo ir ant mūsų nerėkdavo, jie taikė visai kitokius bausmių metodus, ir dėl to, manau, mes su broliais užaugome gerais žmonėmis. Galbūt dėl to, kad mano šeimoje nebuvo keiksmų, esu mažiau atspari stresui, nes man labai skaudu kiekvieną kartą, kai mano uošvė keikiasi. Turiu save suvaldyti, kad nesipriešinčiau ir nebūčiau negatyvi visą likusią dieną. O mano nuotaika turi įtakos mano gebėjimui dirbti, dėl uošvės keiksmų galiu prarasti darbą.
Mano žmona nieko negali padaryti, bet jau sutiko išsikraustyti, kai baigsis buto sutartis. Jei tai priklausytų nuo manęs, persikraustytume į kitą miestą, bet jis tiesiog arčiau mano darbo. Abu iš dalies tikimės, kad mano uošvei bus sunku mus dažnai lankyti ir ji paliks ramybėje mūsų santuoką, o pirmiausia mane.
