Kartais nutinka taip, kad santuoka užstringa ir šilti, meilūs santykiai virsta pilka rutina, nuo kurios kartais norisi pabėgti. Niekada taip negalvojau apie savo santuoką su Marku, bet kas būtų, jei jis taip galvotų? Juk nebuvo jokios kitos priežasties, kodėl be jokių pokalbių jis susikrovė porą lagaminų – tai, ką galėjo vienu metu panešti pats – ir išėjo iš namų net neatsisveikinęs. Mums viskas buvo gerai, gyvenome nuostabų gyvenimą, su malonumu rūpinomės vienas kitu. Galbūt pastaruoju metu abu turėjome daug darbo ir vakarais bei savaitgaliais nenorėdavome niekur išeiti, tik miegodavome ir tvarkydavome butą, o tokia rutina jam kėlė stresą. Bet išeiti ir nieko man nesakyti? Nesuteikti man nė menkiausios galimybės pasiaiškinti…
Mano vyras neatsiliepė į telefono skambučius, ignoravo žinutes, stengdamasis nutraukti bet kokį bendravimą su manimi. Labai bijojau, kad apie Marką išgirsiu tik tada, kai jis atsiųs man skyrybų dokumentus. Bet sesuo patarė man paskambinti jo giminaičiams, ir aš pirmiausia paskambinau savo uošvei. Mus su ja siejo dideli pasitikėjimo santykiai, ir nors iš pradžių ji apsimetė nežinanti, kur yra Markas, netrukus pasidavė.
– Atsiprašau, aš jį priglaudžiau. Jo draugas sudaužė motociklą, o jis turėjo sūnų. Žinai, jis augo be motinos, o dabar neturi ir tėvo… Markas nori jį įsivaikinti, kad jam nereikėtų augti vaikų namuose, o tu nenori vaikų. Tu dar jaunas…
Tai mane sukrėtė iki širdies gelmių. Ar tikrai mano vyras manęs nepažino pakankamai gerai, kad manytų, jog atmesiu jo prašymą įsivaikinti?
Tą vakarą nuvažiavau į savo uošvės namus, kur manęs laukė ir Markas, ir šešiametis berniukas.
– Padarykime tai, – pasakiau nuo durų, – mes kartu galime būti puikūs tėvai. Anksčiau ar vėliau vis tiek būtume kalbėję apie kūdikį, o juk tokia bėda, kad negalime pasielgti kitaip.
Mano vyras susijaudino. Nemanau, kad jis to iš manęs tikėjosi. Tą pačią dieną grįžome namo ne tik su dviem lagaminais, bet ir su kai kuriais daiktais bei žaislais.
