Kartą, kai buvau vaikas, nuėjau į aktorinio meistriškumo pamokas, kur susipažinau su Maksu. Ten išbuvome nuo šešerių metų iki mokyklos baigimo, tobulinome aktorinius įgūdžius ir vaidinome didžiosiose scenose, gastroliavome po šalį ir net Europą. Maksas buvo labai gražus vaikinas, todėl buvo populiarus ir tarp žiūrovų, ir tarp mokytojų, jis visada gaudavo pagrindinius vaidmenis. Tačiau tai nereiškia, kad jis nedirbo taip pat sunkiai, kaip ir visi kiti. Vidurinėje mokykloje jis lankė kursus universitete, į kurį ketino stoti, tačiau tėvai nepalaikė jo noro tapti aktoriumi.
Viskas pablogėjo, kai jam nepavyko įstoti į gerą universitetą, o aktorius už dyką galėjo priimti tik mažame miestelyje toli nuo namų. Tėvas neleido jam važiuoti ir primygtinai reikalavo, kad sūnus praleistų tuos metus ir vietoj to studijuotų matematiką, kad galėtų įstoti į programavimą. Tėvas turėjo ryšių, galėjo jį priimti kitais metais, o Maksas visai nenorėjo ten eiti. Jis buvo įsitikinęs, kad po metų galės įstoti į teatrą ir kino aktorystę.
Slapta nuo tėvo po metų jis pabandė ir viena, ir kita, ir netikėtai jį iš karto pasirinko teatro meistras. Apie programavimą nebuvo nė kalbos, jis įstojo į teatro mokyklą, mokėsi joje mažiau nei semestrą, kai tėvas nuėjo į dekanatą skųsti sūnaus dokumentų. Kad ir kaip Maksas jį įtikinėjo, nepasisekė ir galiausiai jį pašalino. Jis prarado dvejus metus, nors yra suaugęs berniukas ir gali pats nuspręsti, ką turėtų ir ko neturėtų daryti.
Neturiu jokių problemų su tėvais, jie palaiko mane bet kokioje specialybėje ir su bet kokiais pomėgiais, bet jei būtų kitaip, vis tiek neleisčiau jiems nurodinėti, ką man daryti. Verčiau išsikraustyčiau ir nutraukčiau visus ryšius su tėvais, nei sugaiščiau tiek daug laiko bandydamas sėdėti ant dviejų kėdžių. Maksas, žinoma, manęs neklauso, bet dabar ketina grįžti į du universitetus ir tikėtis, kad tėvas persigalvos…
