Esu trečiame kurse ir kol kas negaliu sau leisti nieko daugiau, nei dirbti nepilną darbo dieną, kaip ir mano vaikinas. Jis gyvena bendrabutyje nuo pirmojo kurso ir turi kęsti, kad be jo kambaryje gyvena dar penki vaikinai. Žinoma, jam ten nepatiko, nes jis yra labai tvarkingas ir švarus žmogus, o jo kambario draugai visai ne tokie, ir su jais nelengva sugyventi. Kai tik mūsų santykiai tapo šiek tiek rimtesni, pasiūliau jam apsigyventi pas mane ir mano tėtį. Trijų kambarių bute ir taip buvome tik dviese, ir tik žiemą močiutė porai mėnesių, kol atšils, atvažiuodavo iš sodybos.
Tėtis nelabai džiaugėsi tokia perspektyva, bet man pavyko jį įkalbėti. Labai myliu Ronaldą, todėl norėjau jam žmogiškų sąlygų, o tėtis neturėjo kam prieštarauti. Taigi mano vaikinas atvyko gyventi pas mus. Jis mokėsi, pagal galimybes dirbo ne visą darbo dieną, o kai turėdavo laisvą akimirką, ilsėdavosi namuose. Pastarasis tėčiui labiausiai nepatiko.
– Kiekvieną kartą, kai grįždavau iš darbo, tavo Ronaldas gulėdavo ant sofos, kojas pasidėjęs ant stalo, visus gaiviuosius gėrimus pasidėjęs šaldytuve ir žiūrėdamas televizorių. Vieną akimirką jam daromas manikiūras, kitą jam reikia naujos šukuosenos, o tu jam duodi pinigų. Jis neatrodo kaip tavo vyras!
Mano tėtis vadina jį veltėdžiu ir žigolo ir bando priversti jį susimokėti nuomą, bet Ronaldas vis dar lieka bendrabutyje, bijodamas prarasti savo kambarį, jei mano tėtis laimėtų ir jį iškeldintų. O aš turiu mokėti nuomą kiekvieną mėnesį, todėl man ir tėčiui nelieka pinigų. Bet aš nekaltinu Ronaldo. Mes abu dar jauni ir negalime daug uždirbti. Norėčiau, kad tėtis tai suprastų ir nustotų jį taip spausti. Dėl tėvo jis nuolat bando pabėgti iš namų, o aš vis nerimauju, kad jis sutiks kitą ir mielai nuo mūsų išsikraustys. Negaliu leisti, kad taip nutiktų, nes Ronaldas jau seniai pavogė mano širdį ir tikiuosi, kad vieną dieną už jo ištekėsiu, o ne prarasiu jį dėl tėčio savanaudiškumo.
