Mano pusseserė buvo vieniša ir ligota moteris, gyvenusi mažame kaimelyje netoli didelio miesto, kuriame gyvenau ir dirbau. Kai tik galėdavau, aplankydavau ją ir atnešdavau maisto bei vaistų. Mūsų santykiai nebuvo itin šilti, bet ji turėjo tik mane, nes jos tėvų jau seniai nebuvo. Negalvojau apie tai, kam vėliau atiteks jos namai, mes apie tai nekalbėjome, bet kai jos neliko, perėmiau jos nedidelį turtą.
Ilgai užtruko laidotuvių ir paveldėjimo organizavimas, ir nors sesuo mus paliko ankstyvą pavasarį, mes su drauge į jos buvusius namus atvykome vasarą. Turėjome atlikti generalinį valymą. Mano sesuo namuose turėjo keletą antikvarinių servizų, kuriuos paveldėjo iš močiutės, ir didelę knygų biblioteką, bet Alisa viską išmetė, negailėdama. Ji nemanė, kad viskas, ko dabar negalima parduoti už didelius pinigus, verta mūsų dėmesio, be to, nenorėjo to šlamšto vežti į miestą.
Aš daugiau tvarkiausi lauke ir verandoje, o Alisa perėmė miegamuosius. Ji peržiūrėjo spintas ir vienoje jų, viršutinėje lentynoje, pamatė trobelę. Kadangi ji nesitikėjo tokio radinio, paskambino man. Dėžutė buvo gana didelė ir sunki, o jos viduje buvo įvairių papuošalų ir gumute surištų pinigų – kuklios mano sesers santaupos. Teisiškai dabar viskas buvo mano, ir aš pagalvojau, kad reikia peržiūrėti papuošalus, nes ten turėjo būti kažkas iš jos mamos ir mūsų močiutės… Bet Alisa neleido man to daryti. Ji iškart užsidegė mintimi grįžti namo ir nunešti jį į juvelyrą ar lombardą patikrinti. Ji taip skubėjo, kad leidau jai vienai eiti, o aš norėjau per dvi dienas baigti valyti ir taip pat atvažiuoti.
Kai kitą dieną grįžau į miestą, draugės jau seniai nebuvo. Ji neatsiliepė į telefono skambučius, jos daiktų namuose nebuvo, kaip ir dėžės. Nežinau, ar tai buvo karštis, ar vertintojo sąmata buvo per didelė, bet ji mane apvogė, ir tai buvo faktas.
Iš pradžių labai supykau ir bandžiau kreiptis į policiją, bet mama mane atkalbėjo.
“Visi tavo daiktai grįš pas tave, o tau nereikia tavo daiktų”, – sakė ji.
Pradėjau tvarkyti namus, ruošiausi juos parduoti. Dėl to daug laiko praleidau kaime, miegodavau viename iš sesers miegamųjų. Ten buvo gražu, ramu, tylu, kol vieną vakarą mane išgąsdino įsibrovėlis – kaimynas iš namo kitoje gatvės pusėje. Paaiškėjo, kad kaime niekas nemiega, nes netoliese esančioje upėje buvo sugautas moters kūnas. O nuskendusi moteris prie krūtinės spaudė dėžutę su papuošalais ir pinigais. Kaimynas atpažino tą dėžutę, jis buvo matęs tokią pas mano seserį. Jis norėjo manęs paklausti, ar ji dingo, todėl suvaidinau kvailį ir pasakiau, kad apie dėžutę nieko nežinau.
Nežinau, ar teisingai pasielgiau, bet nuo jo žodžių man pasišiaušė plaukai ir pasijutau taip, tarsi nenorėčiau tos dėžutės grąžinti. Įtariau, kad Alisą pagavo upė, bet bijojau, kad mane apkaltins kuo nors kitu. Jei jie ateis pas mane su klausimais, aš jiems papasakosiu, kas nutiko, bet dėžutės neatsiimsiu. Galbūt visa tai tik kvaili prietarai ir gąsdinimai, ir aš save apgaudinėju, bet kas, jei tam yra priežastis? Alisa neturėjo ką veikti tame kaime po to, kai pabėgo nuo manęs, tad kodėl ji ten ėjo?
