Markas buvo kilęs iš mažo pramoninio miestelio, kur vienintelė perspektyva buvo dirbti tramvajaus vairuotoju arba fabrike. Išvykti į didmiestį buvo neįmanoma dėl pažymių, o jo draugai vis išvažiuodavo ir išvažiuodavo. Visą vaikystę Markas žiūrėjo į fabrike dirbusį tėvą, kuris sirgo švokščiančiu kosuliu, o vėliau susirgo plaučių vėžiu, ir niekada nenorėjo tokios ateities sau. Jis pradėjo ieškoti merginų internete. Iš pradžių susitikinėjo su vietiniais gyventojais, tikėdamasis, kad kuris nors iš jų nuspręs persikelti gyventi pas ją, tačiau visi buvo nuolatiniai miestelio gyventojai ir neketino niekur kraustytis. Taigi jam teko plėsti savo akiratį. Taip jis susipažino su Monika, kuri gyveno nedideliame miestelyje prie pat sostinės, pačiame mieste ji mokėsi slaugytojos specialybės ir vėliau turėjo dirbti sostinės ligoninėje.
Markas visais įmanomais būdais flirtavo su ja internete ir dėl jos nukeliavo šimtus kilometrų. Jam labai pasisekė, kad Monika nebuvo pati gražiausia mergina, iki jo ji neturėjo vaikinų ir niekas į ją nežiūrėjo, todėl ji pati ėmė kabintis į Marką. Už jų pasimatymus mokėjo iš savo kišenės, už buto nuomą taip pat, o paskui už vestuves sumokėjo jos tėvai.
Marko laimė nesibaigė maždaug metus, bet laikui bėgant jis pradėjo per daug apie save galvoti – sostinės merginos vis dar kreipė į jį dėmesį, kol sužinojo, kad jis vedęs. Jis ėmė apgaudinėti Moniką, o ji tai žinojo ir toleravo. Ji manė, kad jis susituoks ir grįš, bet jis susipažino su penkiasdešimtmete moterimi, kuri Izraelyje turėjo šeimą ir vaikų. Ji turėjo tris butus mieste ir pažadėjo kada nors ką nors perrašyti Markui. Tai jį tikrai užkariavo, kaip ir galimybė keliauti. Dėl to jis visiškai paliko žmoną ir pasinaudojo naujais santykiais. Jis išvyko gyventi pas Aną, gyveno jos sąskaita, nieko sau neatsisakė, net darbo. Jis būtų galėjęs taip gyventi visą likusį gyvenimą, jei Anos nebūtų ištikęs insultas. Ją nuvežė į ligoninę, ir Markui teko ten ja rūpintis, tikintis, kad ji pasveiks, nes ji tik žadėjo kažką jam perrašyti, bet taip ir neperrašė.
Jis ja rūpinosi, tikėdamasis, kad ji dar šiek tiek atsistos ant kojų, bet jai nepagerėjo ir po pusantro mėnesio jos nebebuvo. Visas jos turtas atiteko vaikams ir giminaičiams, o Markas tebebuvo niekas. Jis paprašė Monikos sugrįžti, maldavo jos nepateikti skyrybų prašymo, bet ji atsisakė. Netekęs pinigų ir nieko gyvenime nepasiekęs Markas grįžo į gimtąjį miestą, gyvena su motina, dirba puse etato žoliapjove ir vis dar tikisi susirasti kokią nors meilužę. Bet jam jau trisdešimt treji, gyvenimas jį nuvargino, gal nieko neišeis, ir jam teks eiti į fabriką…
