Mums su žmona prireikė daug laiko, kol susitvarkėme butą. Mums prireikė jos ir mano tėvų pagalbos, net iš mano sesers pasiskolinome pinigų, kad galėtume nusipirkti savo būstą. Tai buvo puikus butas su palyginti nauju remontu, kurį laikui bėgant galėjome pertvarkyti, kai tik grąžinsime pinigus seseriai. Mums labai patiko vieta, rajonas taip pat buvo gražus, per kelias pirmąsias dienas susigaudėme, kur kokia parduotuvė, kokios pramogos yra netoliese. Pirmąjį šeštadienį surengėme giminaičių įkurtuvių vakarėlį, ir kai visi sėdėjo prie stalo, pasigirdo beldimas į duris.
Įėjo laiptinės kaimynai; jie turėjo butą mums iš dešinės. Vyras ir žmona, abu akivaizdžiai keturiasdešimtmečiai, ir ne vyresnis nei dvylikos metų vaikas. Labai nerami mergaitė, kuri nori viską liesti ir ant mūsų kilimo paliko purvinų batų atspaudų. Jie atėjo, nes girdėjo, kad atėjo nauji kaimynai, norėjo susipažinti. Jie susėdo prie stalo, nors niekas nekvietė, ir mums teko iškęsti ne tik nepažįstamuosius tarp giminaičių, bet ir jų pasakojimus apie ankstesnius nuomininkus ir svečius.
Džiaugėmės jais atsikratę, tikėdamiesi, kad jų pasiūlymas dėl savitarpio pagalbos tėra tuščias garsas, tačiau kitą dieną kaimynai vėl atėjo. Moteris norėjo susidraugauti su mano žmona, o jos vyras vis bandė susidraugauti su manimi. Jis bandė mane nusivesti į žvejybą, bet manęs tokie dalykai nedomino, pasakojo istorijas apie savo audringą jaunystę, bet manęs tai taip pat nelabai domino. Atrodė, kad mes su žmona aiškiai pasakėme, jog mums nepatinka toks bendravimas ir tai, kad esame kaimynai, nereiškia, kad turime lankytis vieni pas kitus. Bet jei šie žmonės galėtų priimti užuominą…
Jie pasirodo, kai mes valgome, siunčia pas mus savo dukrą “pažaisti” arba prašo, kad jiems ką nors nupirktume parduotuvėje. Mano žmonai nepatogu pasakyti “ne”, nes mes juk esame kaimynai, santykius reikia palaikyti, o aš tiesiog nebegaliu jų pakęsti. Pasidarė taip paranojiška, kad visada išjungiu šviesą koridoriuje, kad jie negalėtų net pro plyšį pamatyti ir atspėti, jog esame namuose. Kai tik įmanoma, ignoruojame juos, bet ką dar galime padaryti? Įkyrūs svečiai visada mus vargina, negalime jų atsikratyti. Tarsi jų namuose neužtektų ... Iškėliau žmonai įdomią teoriją – o kas, jei jie nori šio buto ir todėl bando mus iš jo iškraustyti? Juk taip gali nutikti, ar ne?
