Su mano jaunystės draugu turėjome tradiciją savaitgaliais skambinti vienas kitam ir keistis naujienomis. Jis vis dar gyveno kaime, sunkiai dirbo, buvo vienišas, neturėjo nei šeimos, nei kitų draugų, o aš su juo palaikiau ryšį. Maždaug prieš du mėnesius jis vieną, du, tris kartus praleido mano skambutį. Pagalvojau, kad jis kažkuo užsiėmęs, ir nenorėjau jo trukdyti. Antrą mėnesį rimtai nerimavau, bet paskui nusprendžiau, kad jam tik keturiasdešimt, jam nieko negalėjo nutikti, tikriausiai aš jam nuobodžiauju. Visam atvejui pasakiau jam naujieną į balso paštą – o kas, jei jam bus įdomu ir jis paklausys vėliau?
– Sveiki. Jau seniai neatsiliepei į skambutį. Kaip tu jautiesi? Kaip tau sekasi? Man visada trūksta širdies. Kas dar tai galėtų būti? Šie vaikai varo mane iš proto. Mano dukra nebenori eiti į koledžą, ji grįš į mokyklą. Argi negerai, kad baigėsi visas pirmasis semestras? Ar jai ne gėda dėl savęs? O aš turiu tiek daug popierių…
Po kurio laiko pasigirsta dar vienas balso paštas:
– Tu juk nepakeitei savo numerio, ar ne? Gėdinga, jei rašau žinutes kam nors kitam. Mano dukra eis, žada pati atlikti pervedimą, bet ji nenori grįžti į senąją mokyklą. O Julija užsiėmusi šeimyniniu gyvenimu, ji neturi laiko tėvams. Norėčiau atvažiuoti ir aplankyti tave savaitei. Galėtume žvejoti ir kepti šašlykus. Paskambink man, kai išgirsi, ką turiu pasakyti, gal galėsime susitarti dėl pasimatymo?
Praėjus beveik dviem mėnesiams įrašiau paskutinę jo balso žinutę:
– Tikrai laukiu žinių iš tavęs. Aš jau nerimauju. Tu dar niekada nebuvai taip dingęs. Išvykai į užsienį ir net nepranešei savo senam draugui? Žinai, man trūksta pokalbių su tavimi. Vis dar tikiuosi su tavimi pažvejoti, kaip senais laikais. Prašau, paskambink man netrukus. Nekalbu apie savo dukras, dėl jų skųsiuosi arba asmeniškai, arba vėliau telefonu.
Kai paskambinau kitą kartą, atsiliepė kaimynė.
– Jo nėra jau du mėnesius, – pasakė ji man, – jo širdis tiesiog nustojo plakti. Palaidojome jį darbo kolektyvo ir kaimo sąskaita. Tik neseniai namuose radau telefoną ir jį pakėliau. Ar jūs esate giminaitė?
Nuo jo man aptemo akys. Nepagalvojau apie tokį siaubą, nežinojau, kad jau seniai likau be draugo.
Nenorėjau važiuoti į savo vaikystės kaimą atsisveikinti…
