Frenkas norėjo apsigyventi pas mane vienas. Tėvai padėjo man išsinuomoti butą, ir aš gyvenau viena, o jis gyveno su savo gausia šeima. Neprieštaravau – norėjau gyventi su vaikinu, kad įsitikinčiau, ar tikrai gera ir ar mums būtų patogu gyventi santuokoje. Buvo geriau iš anksto įsikurti. O ir namuose man praverstų vyriška ranka.
Tą dieną, kai jis atvyko, Frenkas iš mano automobilio išnešė ne mažiau kaip milijoną krepšių. Jis pats jų nenešė, bet įtraukė mane, nes jam vienam buvo sunku tai padaryti. Turėjau ruoštis jo persikraustymo vakarienei ir maniau, kad Frenkas padės, bet jis tiesiog sėdėjo ant sofos, užmetė sportbačius ant porankio ir žiūrėjo televizorių.
Buvo logiška manyti, kad jis pavargęs ir nori viską žiūrėti, todėl jo neliečiau. Iš pradžių mes niekaip neaptarėme buto valymo, o jis pažadėjo laiku sumokėti, net neprašiau jo to padaryti. Pagalvojau, kad tai puikus ženklas – vyras nori, kad mums būtų lengviau gyventi kartu. Nors jis man davė aiškius pinigų priėmimo kvitus, lengviau nepasidarė.
Frenkas nenorėjo valyti, nenorėjo gaminti, nenorėjo skalbti, o kai pasisiūliau išvalyti bent tualetą, jis taip į mane pažiūrėjo! Tarsi aš būčiau valytoja ir jis man už tai mokėtų…
Gerai, jis dirba už nuomą ir kad kartais duotų man pavalgyti iš pristatymo, bet reikia turėti sąžinės ir prisijungti prie valymo. Aš moku ir valyti, ir gaminti maistą, ir ne dejuoju taip, kaip jis, kai paprašau, kad bent dulkes nuo lentynų nuvalytų.
Jaučiu, kad vis mažiau noriu už jo ištekėti. Man svarbu, kad vyras neturėtų tų kvailų išankstinių nuostatų apie “vyrišką” ir “moterišką” darbą. Visi esame žmonės, visi turėtume sugebėti po savęs susitvarkyti ir pasigaminti valgyti. Galų gale, kai man reikia, galiu ir pats įkalti vinį, o kuo santuokiniame gyvenime naudingas Frankas?
