Rudens pradžioje mano Samanta ėmė daug vaikščioti į susitikimus su pažįstamais. Iš tikrųjų ji niekada neturėjo draugų, su draugais dažniausiai bendraudavo internetu, bet taip susitikti jai nepatiko. Ne kartą ji prašė manęs meluoti pažįstamiems apie mūsų planus, kad jai nereikėtų eiti į vieną ar kitą vakarėlį dėl “rimtos priežasties”. Staiga: “Einu pasivaikščioti” arba “Turiu susitikimą.
Kadangi savaitės metu ji dirbo, neturėjo laiko išeiti, o savaitgaliais, kai norėdavo praleisti laiką kartu, išeidavo valandai ar kelioms. Po ketvirto karto, kai man nusibodo tokia tendencija, nusprendžiau ją sekti. O kas, jei ji buvo neištikima? Visko gali nutikti. Ji meluoja, kad myli, bet susitinka su kitu.
Ji toli nenuėjo, kavinėje sutiko kažkokią merginą. Įslinkau, jausdamasis mažų mažiausiai kaip šnipas, ir išgirdau, kaip jos aptarinėja persų kates. Štai tada viskas stojo į savo vietas.
Mes su žmona jau seniai norėjome augintinio. Aš norėjau šuns, o ji buvo prieš, todėl sutarėme, kad turėtume įsigyti katę. Ji neprieštaravo, kad tai būtų katė iš prieglaudos, bet aš norėjau gražios. Todėl kaip pavyzdį pateikiau persų veislės katę.
Kitą mėnesį laukiau mažo pūkuoto stebuklo, bet nieko neįvyko. Mano žmona nenorėjo parsinešti namo katės. Turėjau tiesiai paklausti, kur yra kačiukas.
– Ar jūs mane šnipinėjote? – ji įsižeidė. – Tai turėjo būti staigmena!
– Jūs elgėtės įtartinai, ką dar turėjau daryti? Tai kur yra katinas? Tuoj pat pasakyk, kitaip įtariu tave kažkuo blogu.
Pasirodo, ji ką tik surado katės šeimininkę ir iš anksto susitarė, kad paims vieną iš kačiukų. Katė dar nebuvo pagimdžiusi, bet netrukus turėjo gimdyti. Toks sąmokslas turėjo mane nustebinti Naujųjų metų proga, o aš viską sugadinau savo stebėjimu ir nekantrumu. Bent jau turiu ramybę.
