Santuoka su Sara man buvo prabudęs košmaras. Ji buvo reikli, triukšminga, o mano tėvas pasirinko ją už mane. Jis pastebėjo savo kolegos dukrą ir nusprendė, kad mes puikiai vienas kitam tiksime. Kadangi neturėjau kitos nuotakos, o man jau buvo trisdešimt, turėjau ištekėti. Sara vadovavo viskam mūsų santuokoje, viskas turėjo atitikti jos planus ir norus. Pagal jos grafiką gimė mūsų pirmasis vaikas, paskui antrasis.
Gyvenimas bėgo savo vaga skurdo ir nesėkmių sąlygomis. Buvo daug blogų akimirkų, kurios pavertė jį pragaru. Nekenčiau savo žmonos, savo vaikų, buvau labai susipykęs su uošviu. Nemaniau, kad kada nors galėsiu tai įveikti be skyrybų.
Mama visada mane palaikė, bet ir ji, ir tėvas liepė tiesiog laukti ir būti kantriam. Jie tarsi kažką žinojo, sulaukę savo amžiaus, ir buvo įsitikinę, kad ir aš sužinosiu tiesą, kai būsiu vyresnė.
Taip vaikai užaugo ir išsiskyrė. Aš vis dar esu su Sara, bet mes pripratome viena prie kitos, susigyvenome ir aš neįsivaizduoju savo gyvenimo be jos. Su pinigais viskas daugiau ar mažiau stabilu. Pagaliau turime ramią laimę, kuri gyvenimą paverčia pasaka. Abu esame sveiki, mums nieko nereikia, mylime vienas kitą ir kaip tokių rūpesčių neturime. Viskas yra gerai. Jau seniai nėra kuo skųstis.
Mums prireikė daug laiko, kad pasiektume šį tašką, bet man įdomu… ar žmonės iš tikrųjų jaučiasi laimingi, kai yra užsiėmę darbais, vaikais ir kitais dalykais? O gal, kaip aš, jie tai pajunta senatvėje? Kai nebėra kur bėgti ir nėra priežasties.
