Deividas grįžo pavargęs iš kaimo. Visą savaitgalį jis padėjo tėvams kasti bulves, anksti kėlėsi, vėlai ėjo miegoti, buvo visas darbingas, o žmona neturėjo nė minutės su juo pasikalbėti. Kai ryte jis pats jai paskambino, ji jau miegojo. Ji ilsėjosi po savaitės darbų. O vakare, stovėdama prie kasos prekybos centre arba susitikusi su viena iš savo draugių, ji nemandagiai kalbėdavo su juo telefonu.
Deividas vis dažniau svarstė, kas nutiko jų santykiams. Per dvejus metus, kai jie susitikinėjo, jie buvo pasimetę. Apie jokį švelnumą ir meilę nebebuvo nė kalbos.
Pagalvojus apie tai, Deividas tarsi iš kažkur iškvietė savo žmoną. Jis važiavo tramvajumi namų link, o žmona ėjo šaligatviu, apkabinusi aukštą vaikiną su šortais ir akiniais nuo saulės. Jis buvo be žodžių iš nuostabos. Jis kvailai žvelgė pro langą, kol abu vyrai tolstantys tolsta.
Bijodamas, kad suklydo, jis paskambino žmonai. Ir iš tiesų mergina pasiekė telefoną, žvilgtelėjo į ekraną ir nutraukė pokalbį. Tada Deividui daug kas tapo aišku. Bet kaip viską užbaigti taip, kad jis neapsijuoktų? Meluoti, kad ir jis turi kitą moterį? Atvirai pasakyti jai, kad matė ją su vaikinu.
Mama pasiūlė susikrauti daiktus ir išsikraustyti. Tėtis pasiūlė paskutinį kartą pasakyti žmonai. Bet Deividas nėra tikras, ar turėtų išvykti. O kas, jei tai jo klaidingas apskaičiavimas? Nesusipratimas? Jei tai buvo draugas, brolis ar dar kas nors, o jis neteisingai suprato ir paliko žmoną?
