Sara studijavo filologijos fakultete. Baigusi studijas ji pradėjo dirbti pagal specialybę. Nors uždirbdavo nedaug, jos poreikiams patenkinti užteko.
Apskritai Sarai viskas buvo puiku, išskyrus vieną dalyką – jos santykius.
Ji buvo išsiskyrusi ir augino dukrą. Jos vyras paliko šeimą, kai mergaitei buvo dveji metai. Jis nepateisino jos lūkesčių. Nuo to laiko Sara tikėjosi sutikti vyrą, kuris ją nuoširdžiai mylėtų ir padarytų laimingą. Mes su Sara retkarčiais pasikalbėdavome. Mūsų vaikai lankė tą pačią klasę. Sara dažnai man pasakodavo, koks turėtų būti jos būsimasis vyras: mandagus, geranoriškas, gebantis lengvai įveikti gyvenimo sunkumus, o svarbiausia – tapti dukters tėvu ir mylėti mergaitę kaip savo.
Sara bandė ieškoti vyro, tačiau sutikdavo vyrų, kurie ieškojo pramogų, o ne moters, su kuria galėtų gyventi. Kai kurie apsimesdavo, kad ieško žmonos, bet galiausiai paaiškėdavo, kad tas vyras nepasirengęs tapti šeimos žmogumi.
Kartą Sara vis dėlto sutiko vyrą. Jie gana ilgai kalbėjosi. Sara buvo įsitikinusi, kad jis yra tas vienintelis visam gyvenimui. Jie nusprendė geriau vienas kitą pažinti. Sara apsivilko savo geriausią juodą suknelę ir laukė, kol jie pagaliau susitiks.
Tačiau vyras sutartu laiku neatėjo. Praėjo pusvalandis, o jo vis dar nebuvo. Jis neatsakinėjo į jos žinutes. Sarą nuliūdino tokie jo veiksmai, bet, kita vertus, ji džiaugėsi, kad jis neatėjo. Moteris labai bijojo pasimatymų.
Grįžusi namo Sara pamatė žinutę pažinčių svetainėje. “Atvykau keturiasdešimčia minučių anksčiau numatyto laiko ir nusprendžiau tave stebėti. Ir žinai, man visai nepatinka tai, ką pamačiau. Tavo išsigandusios rankos, tavo neužtikrintas žvilgsnis… Ir ta suknelė! Ji turbūt atkeliavo iš tavo močiutės. Žinai, gėda eiti į pasimatymą su tokiu žmogumi kaip tu”.
Sara negalėjo patikėti savo akimis. Skausmas spaudė jos krūtinę. Ji niekada nesusimąstydavo apie tai, kaip atrodo. Po to ji daug ką suprato ir nusprendė, kad laikas kažką keisti savo išvaizdoje ir elgesyje.
