Neseniai atbėga pas mane mano draugė Viktorija ir pasakoja:
– Sveika! Turiu tau kai ką papasakoti! Aš niekaip negaliu patikėti, kad Saulius taip myli savo žmoną, kad manęs atsisakytų. Aš juk tiek kartų girdėjau, kaip jis telefonu su žmona barasi! O aš jam apie savo jausmus išklojau, o jis man pareiškė, kad myli savo žmoną ir nesiruošia jos išduoti. Viskas. O aš juk į šį darbą atėjau vien todėl, kad čia vyrų daug dirba. Kaip gi aš kitaip vyrą susirasiu? Visi geri vyrai jau seniai vedę. Saulius mane taip pažemino! Gerai, kad šalimais nieko nebuvo.
— Tu džiaukis! Gal jis tiesiog geras žmogus ir padėjo tau darbe, nes yra geras, o tu nusprendei, kad jam patinki? Tai gerai, kad jis toks sąžiningas ir nepasinaudojo tavo jausmais. O juk galėjo pažaisti su tavim ir pamesti. Kas tada būtų? Ar tau geriau būtų? Žinoma, kad ne. Tau būtų labai skaudu. Kam tau tai?
Viktorija pasėdėjo truputį, pagalvojo ir suprato, kad aš teisi.
— O juktu teisi. Man tai būtų sudarę daugybę problemų ir nemalonumų. Geriau susirasiu laisvą vyrą !- ir nusišluostė ašaras.
— Teisingai! Juk tas Saulius – ne vienintelis vyras pasaulyje!
