– „Kasmet po vaiką? Kiek dar planuoji jų susilaukti?“ – ji toliau mane kamantinėjo su pašaipia šypsena.
– „Sveika ir tau! Prašyčiau nebūti tokiai piktai. Mantas turbūt tau pasakė, kad laukiuosi kūdikio, ir tai tave taip suerzino?“ – mandagiai pasiteiravo Monika.
– „Žinoma, kad erzina! Po trečio anūko maldavau tavęs nebesidauginti. Bet juk tu neklausai patyrusios moters! Naujųjų Metų proga netgi padovanojau tau dėžutę prezervatyvų, kad pradėtum saugotis, o tu vis tiek darai savo!“ – suirzusi sumurmėjo anyta.
Monika puikiai prisiminė, kaip Naujametinę naktį anyta įteikė jai didžiulę prezervatyvų pakuotę. Tuo metu kaip tik vyko vyriausio sūnaus gimtadienis, todėl anyta leido suprasti, kad „gana jau tų vaikų“.
– „Girdėjome tavo poziciją,“ – ramiai atsakė Monika, – „bet juk prieš gamtą nepapūsi.“
– „Norite būti juokingi? Tai pasirūpinkite savo vaikais patys, aš daugiau neketinu jums padėti…“
Pora laukėsi ketvirto vaiko – būtent tai labiausiai ir pykdė anytą. Monika nesuprato, kodėl mylimo vyro mama taip niršta.
Esmė ta, kad anyta niekada realiai neprižiūrėjo anūkų, taip pat nepadėjo jaunai šeimai finansiškai. Ji užsukdavo pas mažuosius daugiausia kartą per mėnesį. Dovanų atgabendavo tik didžiųjų švenčių proga. Monikai tai nepatiko, tačiau ji tyliu susitaikymu rodė pagarbą. Tiesa, anyta toli gražu nebuvo vargšė ir galėjo vaikams nupirkti bent saldainių, jei būtų norėjusi. Vis dėlto Monika stengėsi nesiskųsti net savo vyrui. Svarbiausia, kad vaikai būtų pavalgius ir aprengti.
Mantas uždirba neblogus pinigus, o Monika, likusi namuose, rado būdą prisidurti pajamų. Kai jos nedidelis verslas pradėjo nešti apčiuopiamą pelną, ji netgi pasamdė auklę, kad vaikai netrukdytų dirbti. Auklė su jais žaidžia ir išeina pasivaikščioti, kol mama susitelkia į darbus.
Iš pirmo žvilgsnio ši šeima atrodo puiki, tačiau anytos agresyvumas drumsčia visą idilę. Nuo pat pradžių ji nemėgo Monikos, o pamačius, kad anūkai gimsta vienas po kito, jos pyktis dar labiau augo.
Trečio nėštumo metu anyta reikalavo aborto, nenorėdama pripažinti dar vienos anūkės. Vis dėlto, laikui bėgant, ji prisirišo prie mergaitės, ir šeimyniniai konfliktai aprimo. Tačiau tik iki tol, kol Monika sužinojo laukianti ketvirto vaiko. Tai nebuvo suplanuota taip anksti, bet taip jau išėjo. Monika tiki, kad vaikai yra Dievo dovana, todėl abu su Mantu nusprendė džiaugtis šiuo netikėtu siurprizu.
Monika neabejoja, jog anyta nuogąstauja, kad Mantas gali liautis jai padėjęs finansais. Jis nuolat perveda pinigų mamai, o gimus ketvirtam vaikui, išlaidos neišvengiamai išaugs.
Monika nesiekia nutraukti paramos anytai, bet ji nenori, kad tai vyktų vaikų sąskaita. Kol kas šeima turi pakankamai lėšų, todėl Monika pati skatina Mantą padėti savo motinai. Jie jau sumokėjo už anytos dantų tvarkymą, nusivedė ją į pajūrį, padengė remontą jos bute.
Jeigu Monikos prielaida teisinga ir anyta iš tiesų baiminasi dėl savo piniginės, laikui bėgant jos pyktis gali tik augti.
Vis dėlto, kad ir ką ji bedarytų, poros sprendimo nutraukti nėštumą anyta nepakeis: ketvirtas vaikas gims, ir taškas. Liekas vienintelis klausimas: ar tikrai anyta turi teisę nurodinėti, kiek vaikų jaunai šeimai „leidžiama“ turėti?
