Mūsų močiutei jau aštuoniasdešimt. Prieš savaitę ji išprašė iš namų mano vyresnį brolį su žmona. Nuo tada su niekuo beveik nebendrauja. Kai paskambinu ir pasakau, kad norime užsukti, ji tuoj pat padeda ragelį. Durų niekam nebeatidaro.
Kodėl mano brolis persikėlė į nuomojamą butą, jis pasakoti nenori. Aš per daug nesistebėjau, kad močiutė jį išvarė, nes jis visuomet buvo neatsakingas ir linkęs gyventi tik savo malonumui.
Vos tik močiutė apsigyveno viena, atsirado laisvos vietos jos bute. Tada giminės susirinko į „šeimos tarybą“. Pati močiutė joje nedalyvavo. Diskusija sukosi apie vieną rimtą klausimą: kaip gi ji toliau gyvens viena tokiame garbiame amžiuje?
Viena iš tėčio seserų pasiūlė, kad jos trisdešimtmetė, bedarbė dukra prižiūrėtų močiutę. Nors visi žinojo, kad toji mergina buvo gana nerūpestinga ir abejinga.
Kita tėčio sesuo sugalvojo surasti močiutei mažytį vieno kambario butą, taip esą sutaupant pinigų.
– „Jauni žmonės dabar ten įsikūrė. Kaip ji sugebės mokėti už didesnį būstą?“ – klausė ji.
Dėdė savanoriškai pasisiūlė pasiimti močiutę pas save, o į jos butą apgyvendinti savo sūnų. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti logiška: juk nelengva gyventi vienai, sulaukus aštuoniasdešimties. Tegul jaunesni tvarkosi patys. Šie „pirkiniai“ buvo pateikiami kaip didžiulė globa ir rūpestis dėl močiutės.
– „Labai jaudinuosi dėl savo mamos. Taip jai bus saugu ir patogu!“ – sakė dėdė.
Močiutė anksčiau jau buvo gyvenusi su vienu iš jo sūnų, o dabar dėdė norėjo, kad ir antrasis sūnus „perimtų“ jos butą. Mano tėtis pasiūlė palikti močiutei teisę pačiai nuspręsti, kaip ji nori gyventi, bet visi kiti įsižeidė.
Akiplėšiškiausia pasirodė pirma teta, todėl visi sutiko, kad pas močiutę „prižiūrėtoja“ apsigyventų jos dukra. Mergina jau ėmė krautis daiktus, o močiutei paskambino ir pranešė apie šeimos tarybos sprendimą. Garbaus amžiaus dama, supratusi, kas vyksta, tiesiog metė ragelį.
Mergina atvyko pas močiutę, mintyse jau planuodama būsimą remontą. Tačiau viskas baigėsi ne taip, kaip tikėjosi. Močiutė atsisakė atidaryti duris. Vietoj to ji pastatė stiklainį pomidorų tarpduryje lyg „dovaną“ anūkei.
– „Kaip ji gali gyventi viena?“ – pasipiktino nusivylusi mergina. – „Ji sakė, kad per aštuoniasdešimt metų niekada iš tikrųjų nebuvo likusi viena, o dabar staiga užsimanė laisvo gyvenimo! Kas žino, kas nutiks vėliau? O jeigu ji susirgs? Gi vienatvė pavojinga!“
„Močiutė visiškai nieko negalvoja! Ji neturi jokios sąžinės! Gyveno su tėvais, su seneliu, su vyru, su vaikais, su anūkais, su anūko šeima. O dabar panoro vienatvės ir dar trijų kambarių bute! Gėda! Jauniems reikia vietos!“ – tokie buvo merginos priekaištai.
Tik mano tėtis į visą tai žiūrėjo blaiviausiai. Jis nenorėjo, kad močiutė kažkur išsikeltų. Vis dėlto sutikdamas su tetų nuogąstavimais jis pripažino: niekas negali paneigti, kad močiutei, gyvenančiai vienai, gali nutikti visokių netikėtumų. Vaikai net neturi raktų nuo jos buto, nes močiutė pakeitė visus užraktus, kai išvijo brolį su žmona. Tokiam amžiuje kiekviena diena gali būti nenuspėjama.
Taigi, suderinęs su mama, tėtis rado išeitį: įrengė nedidelę kamerą močiutės koridoriuje. Dabar bet kuris nerimastingas giminaitis gali pamatyti, kad ji gyva, sveika. Ir pati močiutė, eidama pro kamerą, kartais iškrečia pokštų, rodydama linksmus veidus.
Ji pati pasiryžusi apmokėti sąskaitas, juolab kad tiek daug išteklių nesuvartoja. Ji atsisakė bet kokios pagalbos, tik prašo, kad jos netrukdytų. Galiausiai visi liko patenkinti: technologijos padėjo močiutei atsikratyti nepageidaujamų „globėjų“.
Viskas baigėsi laimingai, tačiau močiutė iki šiol nieko neįsileidžia, net arbatos. Vakar nuėjau jos aplankyti ir radau tik stiklainį uogienės laiptinėje. Matyt, močiutė vis dar bijo prarasti savo laisvę ir nepriklausomybę. Vis dėlto tikiuosi, kad vieną dieną ji nusiramins ir bus pasiryžusi priimti svečius.
