Mantas sėdėjo savo kabinete, apsuptas miesto ir regiono apdovanojimų bei diplomų, simbolizuojančių jo sėkmę. Už lango temo, o automobilių žibintų šviesa atsispindėjo jam priklausančių parduotuvių vitrinose. Sulaukęs vos 30 metų, jis jau buvo sėkmingas verslininkas, tuo metu, kai jo bendraamžiai dar ieškojo savęs.
Be parduotuvių, Mantas valdė labdaros fondą, kuris padėjo vaikams. Jam patiko ši veikla, ji teikė džiaugsmo. Nors šeimos neturėjo, Mantas nesijautė vienišas.
Vaikų namuose jį vadino „geradariu“. Pats Mantas taip pat buvo šių namų auklėtinis. Būdamas vaikas, jis pateko į vaikų namus, kur šventės retai džiugino dovanomis ar saldumynais. Rasti rėmėjų buvo sunku, todėl, atsistojęs ant kojų, jis pradėjo padėti vaikams, kurių likimas buvo panašus į jo.
Vieno iš apsilankymų metu vaikų namuose auklėtojai džiaugsmingai sutiko Mantą, tačiau atmosfera buvo ne tokia gyva kaip įprastai. Jo dėmesį patraukė mergaitė, tyliai žaidžianti prie stalo, kol kiti vaikai laikėsi nuo jos atokiau.
— Tėti, tėti, tu grįžai! — sušuko mergaitė, pamačiusi Mantą.
Vyras sustingo iš nuostabos. Niekas iš vaikų anksčiau jo taip nevadino. Auklėtojai taip pat atrodė sutrikę. Tačiau mergaitė žinojo jo vardą, nors buvo naujokė ir pirmą kartą matė Mantą.
— Atsiprašome, ji dar naujokė ir nepriprato, — paaiškino viena iš auklėtojų. Tačiau Mantas jos neklausė, jo mintys buvo sumišusios.
Mergaitė, nekreipdama dėmesio į suaugusiųjų sumišimą, artinosi prie Manto ir pridūrė:
— Mama sakė, kad tu grįši. Kada eisime pas mamą?
Mantas seniai nebuvo jautęs tokio sumišimo ir nerimo. Kodėl būtent ši mergaitė kreipėsi į jį taip, lyg būtų jį visą gyvenimą pažinojusi? Paprastai vaikai su džiaugsmu jį sutikdavo prie durų, tačiau šį kartą viskas buvo kitaip.
— Ar tikrai manęs nesupainiojai su kuo nors? — atsargiai paklausė jis.
— Ne, žinoma! Mama visada apie tave kalbėdavo, sakė, kad esi geras ir grįši pas mane, — užtikrintai atsakė mergaitė.
Šie žodžiai jam nedavė ramybės. Kas ji? Kaip ji atsidūrė vaikų namuose?
Po kelių dienų Mantas vėl atvyko sužinoti daugiau. Vadovė papasakojo, kad mergaitės vardas buvo Eglė. Ji buvo uždara ir mažai bendravo su kitais vaikais. Jos mama paliko mergaitę globos namuose, paaiškindama, kad serga ir negalės ja pasirūpinti. Artimųjų Eglė neturėjo.
— Beje, jos tėvavardis — Manto. Keistas sutapimas, tiesa? — pridūrė vadovė.
„Ar tai gali būti sutapimas?“ — pagalvojo Mantas. Nusprendęs sužinoti daugiau, jis kreipėsi į ligoninę, iš kurios mergaitės motina perdavė ją į vaikų namus.
Ligoninės vadovo kabinete Mantas papasakojo situaciją. Gydytojas prisiminė moterį ir pranešė, kad ji mirė. Liga progresavo, ir jos išgelbėti nepavyko. Dokumentai patvirtino, kad vaikas buvo paliktas vaikų namuose.
Moteris paso nuotraukoje Mantui pasirodė pažįstama. Grįždamas namo, jis prisiminė: Daiva. Ji nebuvo panaši į kitas merginas klube, kur jie susipažino. Bendravimas su ja buvo lengvas, ir jie greitai suartėjo. Po vienos nakties Mantas išvyko į kitą miestą dėl darbo, o grįžęs jau nebegalvojo apie Daivą.
„Ar tikrai tai mano dukra? Kodėl Daiva nieko nesakė?“ Šie klausimai jį persekiojo.
Gavęs dokumentus, Mantas nusprendė atlikti DNR testą. Rezultatas patvirtino: Eglė buvo jo dukra. Dabar abejonių nebeliko.
Jį apėmė įvairūs jausmai: džiaugsmas, nerimas, rūpestis. Jis žinojo, ką reiškia augti be tėvų, ir dabar negalėjo palikti mergaitės.
Sugrįžęs į vaikų namus, jis priėjo prie Eglės, kuri susimąsčiusi žvelgė pro langą.
— Tu grįžai. Ar šįkart pasiimsi mane namo? — liūdnai paklausė ji.
— Žinoma, pasiimsiu. Mama man viską papasakojo, — atsakė Mantas, apkabindamas mergaitę.
Eglė prigludo prie jo, pirmą kartą pajutusi viltį į laimingą gyvenimą.
