— Vaidotai, tai tu?
— Taip, mama.
— Kodėl taip vėlai?
— Užstrigau pas Dainų, dirbom.
— Iki pat nakties? O pas kokią merginą neužsukai?
— Ne, mama.
— Juk esi patrauklus vyras, nejaugi neturi jokios merginos?
Vaidotas nebuvo vedęs. Jo išvaizda nebuvo patraukli: žmemas šeimos, kupra nugaroje, ilgos rankos ir susivėlęs plaukai. Jis su mama Ieva atsikraustė į kolūkį dar vaikystėje. Žmonės kalbėjo, kad toks silpnas berniukas ilgai negyvens. Bet jis išgyveno, nepaisant nieko. Jo mama, dirbusi kepėja, mirė nuo ligų, o Vaidotas liko vienas. Po jos mirties kaimiečiai rėmė vaikiną, o pas jį į namus pradėjo lankytis jaunimas — iš pradžių berniukai, besidomintys radijo technika, o paskui ir merginos.
Tarp jų buvo ir Arina. Ji pasilikdavo ilgiausiai, ir vieną dieną Vaidotas paklausė:
— Kodėl neskubi namo?
— Ten manęs niekas nelaukia. Pamotė nemyli, tėvas geria. Geriau jau čia.
— Tuomet pasilik pas mane. Mamos kambarys laisvas. Gyvenk, nieko neprašau už tai.
Taip Arina apsigyveno pas Vaidotą. Žmonės apkalbinėjo, bet paskui liovėsi. Ji padėjo jam namuose, o netrukus pagimdė sūnų — Domantą. Vaidotas berniuką pamilo kaip savo. Arina greitai ištekėjo ir išsikraustė pas vyrą. Prieš išvykdama Vaidotą paprašė:
— Palik man Domantą. Jaučiu, koks jis man brangus.
— Paklauskime berniuko.
Arina pasikvietė sūnų ir paklausė:
— Su kuo nori gyventi — su manimi ar su Vaidotu?
— Ar negalime visi kartu? — paklausė Domantas.
— Negalime, — atsakė ji.
— Tuomet liksiu su tėčiu! — nusprendė berniukas.
Taip Domantas liko su Vaidotu. Arina kartais juos lankė, bet vieną dieną pareiškė, kad nori pasiimti sūnų. Domantas verkė, rėkė ir laikėsi įsikibęs į Vaidotą.
— Niekur neisiu! — šaukė jis.
Arina prisipažino, kad Vaidotas nėra jo tikras tėvas, bet Domantas atsakė:
— Vis tiek bėgsiu pas tėtį! — Ir iš tikrųjų kelis kartus bandė grįžči.
Vaidoto kaimynė, Milda, likusi įnašlė, pamažu suartėjo su juo. Ji dažnai prašydavo pagalbos namuose. Netrukus jie pradėjo gyventi kartu. Tuo tarpu Arina pranešė, kad jai gimė dukra, ir kvietė Domantą persikelti į miestą. Tačiau berniukas atsisakė:
— Nepaliksiu tėvo ir tetos Mildos.
Kai Milda ir Vaidotas susilaukė sūnų Slaviko, Domantas nerimavo, ar jie nepasikeis jo atželgiu. Bet Milda jį nuramino:
— Tu mums esi savas. Mes džiagiamės, kad esi su mumis.
Metai bėgo. Domantas užaugo, jis turėjo seserį nuo Arinos, brolį nuo Mildos. Žmonės kaime pamiršo, kad jis nebuvo tikras Vaidoto sūnus. Jis su pasididžiavimu pasakodavo savo vaikams ir anūkams apie tėtį. Per šventes rinkdavosi visa šeima — Mildos, Arinos vaikai ir pats Domantas.
— Mūsų tėtis buvo geriausias! — sakydavo jie. — Tokius tėvus kiekvienam linkėtume!
