Tomas grįžo namo pavargęs, tačiau jo balse buvo girdima ryžtinga gaida, kai jis sustojo virtuvės tarpduryje. Rūta, kaip visada, sukosi prie puodų, vengdama jo žvilgsnio. Jis jautė, kaip žodžių našta smaugia gerklę.
— Turime pasikalbėti, — pradėjo, atsirėmęs į stalviršį.
Ji tylėjo, tačiau jos rankos šiek tiek sudrebėjo. Nelaukdamas atsakymo, jis išpyškino:
— Noriu skyrybų.
Rūta lėtai atsisuko. Jos akyse nebuvo ašarų, tik gilus liūdesys, kuris, rodės, siekė pačią širdį.
— Kodėl? — tyliai paklausė, tarsi bijodama išgirsti atsakymą.
Tomas gūžtelėjo pečiais. Kaip jis galėjo prisipažinti, kad mėnesius galvojo apie kitą? Kad bendri metai jam tapo nepatogia našta? Vietoj žodžių jis padėjo ant stalo dokumentus.
— Namą ir automobilį palieku tau.
Rūta paėmė popierius ir po akimirkos suplėšė juos į skutelius.
— Man nereikia tavo daiktų, — sušnabždėjo. — Bet turiu sąlygą.
Tomas kilstelėjo antakį.
— Mėnesį apsimesime šeima. Mūsų sūnus ruošiasi abitūros egzaminams… — jos balsas sudrebėjo. — Ir… kiekvieną rytą neši mane nuo miegamojo iki slenksčio.
— Ką? Tai absurdas! — sumurmėjo jis, tačiau linktelėjo. *Tik mėnuo*, pagalvojo.
Kitą rytą, kai paėmė ją į glėbį, Matas nusijuokė.
— Tėti, jūs kaip jaunavedžiai! — Rūta prisiglaudė prie vyro, o jos kvapas — tas pats, kaip seniau — staiga apsuko jam galvą.
Dienoms bėgant, Tomas ėmė pastebėti detales: jos išsekusius pečius, pajuodusius paakius, kaip ji sukąsdavo dantis, manydama, kad jis nemato. Vieną vakarą jis stebėjo, kaip ji matuojasi suknelę — ji kabojo ant jos kaip ant pakabos.
— Tu labai sulieknėjai, — netyčia ištarė, paliesdamas jos ranką.
— Tai dėl streso, — atsakė ji, nusukdama žvilgsnį.
Paskutinę mėnesio naktį Rūta gulėjo lovoje, sunkiai alsuodama. Tomas atsisėdo ant krašto.
— Kodėl man nieko nesakei? — sušnabždėjo, švelniai liesdamas jos šaltus pirštus.
Ji nusišypsojo blankiai.
— Matas… turėjo tikėti, kad viskas gerai.
Kai ji užmerkė akis, jo kišenėje vis dar gulėjo bilietas į Veneciją — tas, kurį jis nupirko *jai*. Jis suplėšė jį ir išmetė į šiukšlių dėžę.
Laidotuvėse dalyvavo tik kaimynai. Matas, laikydamas motinos nuotrauką, paklausė:
— Kodėl palikai mus, tėti?
Tomas neatsakė. Jis žinojo, kad tiesa — apie ligą, neištikimybę, apie dienas, kai Rūta rašė atsisveikinimo laiškus vietoj kovos — liks jame kaip įsmigęs peilis.
**Moralas:** Meilė nemiršta savaime. Mes patys leidžiame jai užmigti, kai nustojame girdėti širdžių plakimą.
